važiuoju kažkada čia rudenį namo iš mokyklos su dviem draugėmis.jos sėdi,o aš stoviu,nes nebuvo vietų.gale,ne per toliausiai nuo mūsų,sėdi 5-6 klasės mokiniai,ne vyresni tikrai.po truputį žmonės pradėjo išlipinėti,nes aš link galo jau ten gyvenu.tie mažiai,jų buvo gal penki,priėjo arčiau ir sėdi.mes su draugėm kalbam kalbam ir jie tokie:jo jo,aha.ir spokso į mus.mes nekreipėm dėmėsio.vėl šnekam,jie:ha,kaip juokinga,apsiverkt galima.aš sakau:jum dar pienas nuo burnos nenudžiuvo,o jau taip drąskote akis.jie:tau koks skirtumas?aš nusisukau ir tik jaučiu griebt už šiknos man.atsisuku ir sėdi juokiasi visi.baisiai susinervinau,nusisukau ir vėl griebt už šiknos.aš neištvėriau,žinau,kad nereikėjo taip,nes jie vaikai,bet nesmarkiai užvožiau pirmam,kas kliuvo,per petį.tas sucypė,o kiti toliau žvengia.jau man reikia lipti,jie:eik,kekše,pakraipyk ir kitiems savo šiknute.
