Atsigaut neįmanoma iki galo, įmanoma tik susigyvent… netekau tėtės prieš metus su trupučiu, kai man buvo 18. Jei šitą klausimą būčiau pamačiusi anksčiau, būčiau negalėjus į jį atsakyti neapsipylus ašarom, nors paskutiniai metai su tėčiu buvo labai sunkūs(onkologinė liga paveikė psichiką). Dabar jau galiu atsakyti nešlapiomis akimis, bet tai dar nereiškia, kad susitaikiau. Veikiau įpratau, jog jis nebe čia ir tai bandau sau įrodyti reaguodama į šią temą. Tik žinau, kad dar ne vieną kartą gyvenime gailėsiuosi, jog jis ne šalia ir nebegali matyti to, ką matau aš(o gal ir gali matyti, tik nežinau…). Trūks jo žengiant į šeimyninį gyvenimą, kaip trūko baigiant mokyklą ir trūks visada, kiekvieną kartą grįžtant į gimtinę ar pažiūrėjus į nuotraukas. Tegu tėvai ir yra griežti, kai kurie net per labai, kai kurie turi priklausomybių, kai kurie nesutaria tarpusavyje. Bet netekus bent vieno iš jų beprotiškai norisi tikėti, kad jie mums atleido už tuos kartus, kai užgavome širdis, kai kėlėme balsą ar kitaip įžeidėme. Taip gailiuosi, kad neatsiprašiau tėtės kol jis mane suprato, nes vėliau galėjau tik mintyse kartoti atsiprašymus ir tikėtis, kad man atleista už šiurkštumą ir nesupratingumą jo ligos metu. Va ir dabar, parašiusi šitą žinutę, suprantu, kad dar neatsigavau – nemanau, kad nuo tokių dalykų atsigaunama, jie priverčia pakeisti požiūrį į tuos, kuriuos turime šalia. Galų gale, priverčia suprasti, kaip viskas aplink laikina.
