(nežinomas) (archyvas)
13 metų netekau tėčio. Pamenu, kaip mamai paskambino tėčio brolis (mano dėdė) ir mama išsigandusi, pakraupusi pradėjo šaukti “ne, negali būti, neegali būti”. Aš kumščius suspaudus meldžiau Dievo, kad tik tėčiui viskas gerai būtų. Bet nuojauta neapgavo tragiškas jausmas. Visą vaikystę bijojau labiausiai netekti tėvų. Ir va… Bet dabar po 6 metų galiu pasakyti, kad jau nebeskauda. Laikas gydo žaizdas, kad ir kaip bebūtų.
