Gerai čia kažkuri narė pasakė: mokykis būt šikna su svetimais Gal ji kažkiek ir teisi. Bet aš patikslinsiu: mokykis atpažinti žmones. O tada jau pasirink, kas jiems būsi “šikna” ar “smailiukas” O per save lipti , manau, neverta – nejaugi dėlto, kad aplink blogi (o juk tikrai ne visi!) tu pati susigadinsi save? atsisakysi savojo AŠ? Tai ir gerai, kad tavęs nepastebi tie, kaip tu sakai “kvaili ir buki”, o kam tau jų dėmesio reikia? Nebijok, atsiras žmonių, kurie vertins tavąsias savybes ir vertybes. Geriau tobulink save tokią, kokia esi. Pyktis ir bjaurumas, niekšybės ir visa kita, patikėk, kada nors atsisuka į tuos pačius, kurie taip daro… O tada prasideda klausimai: kodėl taip man? už ką mano vaikui? ir t.t. Už tą, už tą, kad buvomne kažkam neteisingi, blogi ir bjaurūs. Laikykis – net pasakose gėris laaaabai sunkiai skinasi kelius
