labai šaunu, kad Jums taip pasisekė o va aš atvirkščiai – nesigiriant, esu tikrai gabi, bent jau su matematika ir kalbomis visada puikiai sekėsi iki kol pamažu viską dar mokykloje pradėjau apleisti, kol galų gale visai nusivažiavau, tėvai niekada neliepė ir nevertė eiti į kažkokius būrelius, netgi akcentuodavo, kad į mokamus dalykus geriau išvis neit (kalbu ir apie būrelius, ir apie ekskursijas su klase, ir pan.). Visą gyvenimą sau sakiau, kad jeigu nesugalvosiu ko noriu, stosiu į anglų kalbą. Tačiau nemėgstu visiškai šnekėti, bendrauti, o būtent to ir reikalauja ši specialybė. Galėčiau versti tekstus, padėt žmonėms mokintis, bet negaliu perlipt per save, kai tenka kažką pristatinėti ir šnekėti, o svetima kalba dar viskas ir susimala ir atrodo, kad nelabai gerai ją ir temoku man vis atrodo, kad aš vėluoju labai į tą traukinį ir kad viskas, ką aš pradedu , yra per vėlu..žinau, įstatymo ir taisyklės nėra, kelerių metų tu studijuosi, bet pačiai nesmagu, kai ateini tarp žmonių, praktiškai vos pilnamečių ir jautiesi ne kaip universitete, bet kaip mokykloje (o ta aplinka mane slėgė) ir dauguma jų net neįsivaizduoja, kas tas per dalykas gyvenimas. Visą laiką buvau tokia tiksliukė, tik labai aptingusi, ilgainiui tas peraugo į visišką tinginystę, kuri dar ir peraugo į depresiją. Tikrai noriu kažką daugiau veikti gyvenime nei dirbti pardavėja ir gauti minimumą, tik labai sunku prisiverst save sugalvot tą, kas būtų vertas viso to pastangų.
