Oi, ir man buvo laikai, kai aš taip dariau.. Ir durimis trankydavau, ir gasdindavau, kad negyvensiu be jo, ir isterijas keldavau, prie kelių krisdavau, kad tik neišeitų.. Siaubas, pačiai dar iki šiol viduj sąžinė griaužia, gėda, net ir po -n metų sutikus į akis negaliu tam žmogui pažiūrėt.. Irgi buvo man 18metų, nuo tėvų atitrūkus, jau buvau įpratus ir pasilikinėt pas jį savaitėm, mėnesiais.. O širdis po 11 mėnesių kartu tada ooooj kaip man plyšo..Maniau VISKAS. Pamokų nelankiau, draugus visus pamiršau, raminamuosiu tik gėriau, bet ačiū dievui už savo nuostabias drauges, kurios man neleido namie tūnot, specialiai vedėsi į vietas, kur ir jis būna, kad širdis ‘priprastų’ matyt nebe su manim jį, ir išsikriokdavau ant jų peties kone kasdien, su laiku vis gerėjo.. Jei ne jos ir ne tas mano pačios ryžtas išeit kažkur, nebeverkt, pasižmonėt, nebūčiau sutikus dabartinio savo angeliuko, tikros dievo dovanos.. Dabar jaučiuos kaip ant sparnų..O tada..gyvenimas atrodo spalvų nebetekęs.. Laikas gydo žaizdas, nereikia jokių būrėjų, jokios magijos. Laikas viską sustyguos į savo vietas, o tu tik leisk*
