o mano istorija labai paprasta vaikinas pastoviai baliavodavo su draugais. negrįždavo po pora dienų namo. Jei tarkim būdavo kokia šventė o man tekdavo dirbt ilgiau jis išvažiuodavo švęsti be manęs… Vieną dieną man baigėsi kantrybė (šitos turiu į valias ir nieko sau padaryt negaliu) ir pasakiau gana skyrybos.. Žinoma tada prasidėjo pažadai kad pasikeis t.t. Patikėjau, daviau antrą progą, bet aš esu toks žmogus kad “išbaigus” mano kantrybę nebegaliu net žiūrėti į tą žmogų Nors jis ir pasikeitė, bet man jo nebereikėjo tad vistiek pasukom skirtingais keliais…
Dabar turiu mylimą žmogų, kuris tikrai myli ir stengiasi… Tik su juo supratau kokie iš tikrųjų turi būt santykiai
(nežinomas) (archyvas)
