Pažįstamų susirasti nesunku, o susigyventi su žmogumi taip, kad jį galėtum pavadinti savo draugu (ir kad jis pavadintų Tave draugu) yra jau sunkiau. Čia panašu, kaip susirasti antrą pusę Vieni draugai būna labai panašūs į mus – t.y. turi tokius pačius pomėgius, yra bendraamžiai, lankosi tokiose pačiose vietose ir pan. Kiti gali būti tarsi mūsų priešingybės, bet mus papildo neturimomis savybėmis, o mes papildome juos. Aš turiu skirtingo charakterio draugių ir įvairaus amžiaus (nuo 18 m. vyresnių iki 10 metų jaunesnių), bet mano geriausia draugė yra nuo studijų laikų, kai kartu mokėmės, mėgom tuos pačius filmus, knygas, parodas, šokti, pasibastyt po miestą ir t.t. Kitą, dabar jau 11 metų labai gerą draugę, kurios ir vaikučio krikšto mama esu, sutikau visai atsitiktinai. Sužinojau, kad vieno gero pažįstamo žmona guli ligoninėje Vilniuje (jie gyveno kitame mieste). Pagalvojau, kad ji čia nieko nepažįsta ir jaučiasi vieniša. Aplankiau, pasikalbėjome, pasikeitėm telefonais. Pradėjom po truputį bendrauti ir labai susidraugavome. Šįmet net ir dirbti kartu pradėjome
Savo drauges (negėda pasakyti), labai myliu ir negaila man nei pirkinio joms kokio (kai pamatau kažką gražaus), ir džiaugiuosi kai joms sekasi, ir liūdžiu, jei nesiseka, galiu ir naktį nulėkt jei reikalas yra
