Nėra už ką. Patarti lengva, o įgyvendinti sunku Bet pabandyk pradžiai susilaikyti ir labiau patylėti apie save, o daugiau pasiklausyti kitų – išgirsti ką nori papasakoti. Neskubėk įterpt savo nuomonės arba komentaro “o man tai buvo va kaip…” arba “vis tiek nieko nesigaus…”, “aha, ir aš žiauriai pavargau/sergu/man irgi bloga diena”. Jei kažkas kažkuo džiaugiasi ar giriasi, pasistenk įsivaizduoti save to žmogaus vietoje, pasidžiaugti už jį. Gal tuo pačiu ir pas save kažką gero pamatysi. Arba, jei kažkas dėl ko nors burba ir pyksta, pasidžiauk (savo viduje), kad Tau dėl to nereikia sukti galvos, nes viskas gerai. Jei kažkam labai liūdna, pagalvok, gal galėtum kažkuo paremti, pvz., pasiūlyt arbatos/šokolado/padaryt kokią nedidelę paslaugėlę (gal kokią nedidelę užduotį atlikti, jei tai bendradarbė), tai ir pati kitą kartą gali sulaukti to paties. Draugystė kartu ir savotiški nedideli mainai (žinoma, nereikia pradėti skaičiuoti kiek padarei dėl draugės ar kiek ji padarė/nepadarė), bet… visiems patinka kai juos prisimena, jais rūpinasi, žino svarbius įvykius ir pan. Juk jai nuoširdžiai su žmogum kažkuo daliniesi, tai tikiesi, kad jis tai prisimins, nereikės dešimt kartų priminti savo gimtadienio ar vaikino vardo ir pan. Taip pat (jei mėgsti paliežuvaut) pasistenk neaptarinėti su kitais žmonėmis tos, kurią norėtum matyti savo drauge, nesidalink smulkmenomis apie jos gyvenimą, kurios gal ir gali pasirodyti nekaltos, bet gal jai svarbios. Tarkim, ji serga/turi naują vaikiną ar pan. – gal nėra pasirengusi dalintis tuo su visais ir pasipasakojo tik Tau, nes pasitiki.
