Numirti- ne išeitis, mieloji….Neretai savo vidinius “lapus ” reikia numesti, t.y. pasitikti sunkias emocijas tam, kad būtų galilma iš naujo prisikelti…Kad norite kalbėti- puikus žingsnis, svarbiausia tik- kad pašnekovas gebėtų Jus išklausyti ir tikrai- ne žarstyti patarimus..Tad labai atsargiai rinkitės tą, kuriam ruošiatės atverti širdį..labai bijau, kad ji netaptų dar labiau sužeista..Čia- ne terapeutų kampelis, tad visokie pasakymai “aš tau padėsiu ” reiškia “man pačiam šiandien reikia pašnekovo..”, tad tokie atviri pokalbiai ir prasideda, ir baigiasi taip :”mhm..matai, kaip tau, vargšyte..bet žinok- man irgi panašiai buvo”….Ir tada tas žmogus, kuriam šiandien visai nesinori klausytt kito žmogaus istorijų, yra priverstas užsikraut papildoma info…Arba “topinis “patarimas- “varom patūsinti, tikrai padeda “…Nepadeda, deja…Tai tik laikina išorinė priemonė,kuri , kaip aspirino tabletė, tik tam tikram laikui numalšina skausmą..
.Neretai tik mes patys viską puikiai žinome, suvokiame, tad pasakymas “noriu išsikalbėti ” reiškia ne ką kita, kaip “esu pasirengęs susitikti su savo vidiniais demonais “..Ir jei tam yra drąsos- pirmyn, nes tik tuomet į save galima pažvelgti iš šalies..Svarbiausia- būti atviru pačiam prieš save, nebijot savo baimių……Kaip dar vieną terapinę priemonę siūlau rašyti.Tekstinėje kalboje išlieti viską ir palikti…Praėjus kuriam laikui norėsis arba papildyti, arba sunaikinti tą raštliavą, bet tai tikrai padės į save pažvelgti tarsi kito žmogaus akimis…O gal taip ir bus…Nes nežinia, kiek asmenybių mumyse gyvena…Ir kad esat silpna- tai tik šios akimirkos padiktuota išvada.Ar ne taip ?
