Nesugrįžo, taip pat buvo praleisti 4metai, jau mėnesis laiko kaip išsiskyrę. Tačiau, manau, kad labai svarbu priimti realybę, tokią kokia ji yra. Tuo labiau, kad tai buvo pačio vaikino noras skirtis. Taip, kad turime gerbti vieni kitų norus, ir jau geriau dabar nei tuomet kai yra šeima, vaikai. Niekas nuo to nėra apsaugotas, bet gyventi toliau reikia semtis jėgų, kad galėtumei eiti į priekį ir nebesidairyti atgal. Mes esame dar jaunos, ir tikrai gyvenime dar daug kas mūsų laukia. Nors skaudu ir man labai, pamiršti taip pat negaliu, nes mylėjau be proto, bet juk natūralu, kad pas žmogų jausmai gali pasikeisti. Todėl, bent jau aš nenoriu kvailai elgtis, ir taip užtektinai pridariau apimta emocijų. Tikrai nelaukiu jo sugrįžtant, tiesiog gyvenu toliau, stengiuosi susikaupti ties mokslais, bakalaurinio rašymu, einu i darbą, semiuosi stiprybės iš mane palaikančių draugų, muzikos, stengiuosi, kiekvieną dieną mažiau apie tai galvoti, įnešti vis daugiau optimizmo ir būti pakilesnės nuotaikos, skirti daugiau laiko sau,pasilepinti nauju pirkiniu, nauja šukuosena, juk gyventi reikia dėl savęs, o ne dėl vaikinų, kurie ne visada įvertina mūsų jausmus.
