Labai panaši situacija kaip man anksčiau buvo ir tai buvo su pirmaja meile. Buvo ir neištikimas, atleidau bet galiausiai vistiek išsiskyrėm, skyrybos buvo skaudžios, buvo blogų minčių apie kerštą, bet čia kaltos buvo emocijos. Paklausiau draugės patarimo kad reikia susitikinėti su kitais, tik su naujais santykiais buvusi pamiršiu. Pradėjau su kitu draugauti, jam labai patikau, man jis irgi, bet vistiek tarp mūsų nebuvo tos chemijos, žodžiu ne mano žmogus. Tai aš jį palikau ir supratau kad tuo metu man nieko nereikia ir gyvenau sau, leidau laiką su draugais, susitelkiau ties studijoms, žodžiu atsigavau Ir po pusmečio atsitiktinai jį sutikau pub’e, jis mane užkalbino ir viduje jokių emocijų nepajutau tam žmogui, nei pykčio, nei meilės nieko. Dėl to bendravau su juo kaip su senai matytu pažįstamu. Po to jis pradėjo man rašyti į fb, nors turėjo panele, siūlė susitikti, sakė kaip pasiilgo senų laikų bla bla bla ir aš pagalvojau “Ačiū Dievui, kad aš ne su juo”, nes tikrai man buvo gaila tos panelės su kuria tada jis buvo. Tada nutraukiau su juo bendravima, bet vistiek jis man bent pora kartu į metus parašo “kaip tau sekasi? kas naujo?”, bet kadangi turiu antra pusę kuri myli mane labai labai, tai ignoruoju savo ex žinutes
O šiaip geriausias kerštas yra būti laimingai
