Pabudus ryte pamatai, jog buvai neužmiršta. Tada grįžta visi tie prisiminimai.. Kurie kažkada tau teikė begalę džiaugsmo… Kurie vertė tave šypsotis ir vertinti tai ką turi… Visą dieną būni tu laiminga, nes jautiesi kažkieno pasiilgta. Bet tik vakare pamatai, jog tai buvo tik noras pažaisti tavim. Kaip su lėle, kurios jausmai tau buvo niekas. Tie jausmai neapibūdinami žodžiu MEILĖ, tai tik buvo pasitikėjimas tavimi.
Žaidei su manim dieną, naktį…Jautei, kad aš tam lengvai pasiduodu. Bet tik dabar pamačiau, kokia naivi aš buvau…Kam aš tikėjau tavimi, nes tai tik buvo žaidimas pasinaudoti manim. . Likau įskaudinta, tikiuosi tu patenkintas. Tik nesupratau kam reikėjo sakyti, kad aš tau brangi, kad nenori prarasti, jei po to taip lengvai palikai… Leidai pasijusti beviltiškai, nevertai draugų. O juk man buvo skaudu, kad su manimi taip pasielgei. Bet dabar žinau, kad nebuvai man draugu, nes draugų prarasti negalima.
Aš beveik pasidaviau, beveik palūžau, bet man padėjo atsistoti, tie žmonės, kurie vertina mane ir kuriems aš ne tuščia vieta.[Gintariukas]
