Labas. Turėjau ir aš vaikiną. Daug laiko kartu praleidom. Šaunus buvo, idealus, rūpestingas, švelnus. Bet daug dirbantis, labai daug.. Jis dingo prieš 3 mėnesius.. Nieko nesakęs, į nei vieną žinutę neatrašęs, be jokių pasiaiškinimų…
Dabar skaitau tavo žinutę, ir atrodo, kad matau savo ateitį.
Žinai, aš manau, kad aš esu toji – tu anksčiau.
Taip kankinuos, taip liūdžiu, atrodo visą širdį atidaviau, taip stengiaus, tokia gera buvau, o ir jis blogas nebuvo. Nuolat kartodavo, kokia kantrybe esu apdovanota..
Ryt jo draugui atiduodu paskutinius jo daiktus, nes ir tų nesugebėjo pats paprašyt..
Žinai. Niekad jam neatleisčiau. Nebesugebėčiau vėl būti su juo.. Kad ir kaip jis man galvoj, jis vistiek nuo manęs nusisuko. Kai man buvo sunku, skaudu, kai prašiau pokalbio, jis mane paliko su tyla.
Todėl jau geriau suteiksiu ateityje šansą kitam žmogui, negu tokiam. Jei išėjo kartą, gali išeit ir antrą.. Tik antrąjį kartą liksi kalta tu. Kad patikėjai.
