Aš visada visada galvodavau taip pat – nu kam tie vaikai, jie tik rėkia, daro eibes, neduoda nei pamiegot, nei ramiai pabūt, ir apskritai, gyvent savo ligtolinio normalaus gyvenimo žmogus nebegali. Ir taip netyčia gavosi, kad mano gyvenime atsirado kūdikėlis. Tik jam gimus supratau, koks nusišnekėjimas buvo mano iki tol galvoj lindėjusios mintys. Nesvarbu jau man, kad nelabai pamiegu ar laiku nepavalgau, ar negaliu kada panorėjus dumt pro duris lauk. Galiu sėdėt ir žiopsot valandų valandas, kaip ką tik išmokęs tai daryt man šypsosi kūdikėlis, kaip be galo gražiai miega ar dairosi. Vaikas visų pirma yra stebuklas, padedantis žmogui suvokt pasaulio trapumą ir laikinumą. Ir tavęs laukia jau niekada nebepasibaigsiančios linksmybės, jei tik nesi piktas žmogus.
