Visokių tų istorijų būna,sunku ką nors patarti.Mano istorija prieš daugybę metų panaši į Tavo.Draugavau su dviem vaikinais,vieną aš mylėjau be galo,kitas mane taip pat be galo.Su tuo kurį mylėjau susitarėm nešti pareiškimus ir tuoj po egzaminų susituokti.Na sutarėm pasimatymą “prie finikulietiaus”.Aš gyvenau ant kalno o jis pakalnėj.Nuėjau,pralaukiau dvi valandas – nesulaukiau,praverkiau visą naktį.Kitą dieną mokykloj net į jo pusę nepažiūrėjau.Sekančią dieną nunešėm pareiškimus su tuo kurio visai nemylėjau,tiesiog iš keršto.Ištekėjau,nugyvenau visą gyvenimą ir dar gyvenu,užauginom tris vaikus.Nekeisčiau jo į nieką,nieko taip nemyliu ir nebemylėsiu,kaip jį.O su tuo mylimiausiuoju susitikau po trisdešimties metų,klasės susitikime ir išsikalbėjom,kad jis manęs laukė tris valandas tik finikulieriaus apačioje,bijojo važiuoti į viršų,kad neprasilenktų…Jokios meilės, net simpatijos jam nepajutau.Meilė tam už kurio ištekėjau atėjo su pirmo vaiko gimimu ir jau niekad neapleido…Tai mat,kaip būna.Ką čia patarsi…
