Ne=inau kur mano bėda, bet tai veda į niekur… žinot pasižiūriu į kitas poras, net šypsena pakyla kaip malonu žiūrėti kai du žmonės myli vienas kitą, bet vėliau apima šaltis, matant kaip draugė susitikinėja ir kaitalioja vaikinus sunku išlikti ramiai ir negraužti savęs. Kad ir kaip tai skambėtų, bet neesu durna, galbūt tikrai tai juos ir išgazdina, galiu kalbėti įvairiausiom temom, esu tikrai brandesnė nei mano amžiaus merginos, kai bendrauju su vyresniais randu bendrą kalbą, bet vis vien kažkas nesusilipdo. Aš pavyzdžiui nemoku labai greit pasitikėt žmogumi, man reikia max savaitės bendravimo, kad būčiau pasiruošus nueiti į pirmą pasimatymą, ir todėl dauguma variantų atkrenta, nekenčiu lyst jiems į subinę ar bandyt įtikti, esu paprasta atvira, geraširdė, niekam nepavydžiu ir niekam nieko blogo nedarau, bet šiuo atžvilgiu jaučiuosi nelaiminga. Sakot neskubėt? galbūt jūs ir teisios, bet žinot kaip man dabar viskas atrodo? man norisi skubėt aš irgi noriu jaustis laiminga, taip seniai nejaučiau jokių drugelių skraidančių pilve, jaudulio, anksčiau maniau, kad net nebenorėsiu tai jaust, bet ištikrųjų taip nėra… Noriu kažkam padovanoti savo meilę, dalelę savęs, bet….
