ech…pradėsiu nuo to, kad susirinkom, užsiknisom laukt autobusų, o karšta buvo nežmoniškai, nu bet čia dar nieko. poto važiavom – vietų skaičius neapskaičiuotas, daiktai ant tako, nes autobusas neturi tokio dalyko kaip bagažinė. autobuse mokė skanduočių, poto žaidėm žaidimą, kad reikėjo eiti per vietas – įsivaizduok kaip tai vyko per visus tuos daiktus ir miegmaišius, kurie gulėjo ant tako.
atvykę nustėrom pamatę namukus – dvi lovos (negana to suskirstė po tris, pvz. du bernai ir merga arba trys bernai), kurios net į lovas nepanašios, nameliai atrodo tuoj nugrius, varžtai visokie mėtosi viduje ir dažų pritaškyta visur, o smarvė…. na dar alko atėmė, bet čia ne tai esmė
galų gale kankino, reikėjo visokius pritūpimus daryt, žąsele vaikščiot jeigu pavėluoji, o viską turi daryt bėgte, nes kuratoriai vėluoja – o jūs spėkit kaip norit…pasijutau kaip kokiam blemba lageryje gavom valgyti – su maistu viskas ok. nepamenu ar prieš ar po dar turėjom išklausyt visko apie univerą – buvo baisiai nuobodu.
poto užrišo mums akis, turėjom eit per žolynus aukščiausius (apie erkes nepagalvota), žąsele besilaikydami vienas kitam už šonų, tada dar laistė vandeniu. poto daug labai ėjom pėsčiomis, ir prasidėjo estafetė per dar didesnius žolynus. nors laimėtojų komanda jau buvo aiški, bet mat 1 citrinos niekas dar nerado. tai ieškojom jos gal pusvalandį po tas žoles, neieškai – pritūpimai.
tada turėjom gult ant žvyrkelio, kur važiuoja mašinos iškelt rankas ir per jas leido po žmogų, nuo jo krč byra smėlis tau į burną, akis – zjbs. aš nebeiškenčiau, atsisėdau ir aišku mane pasikvietė kuratoriai, pasakiau kas yra blogai ir tiesiog neiškentus pradėjau verkt, nes maždaug tikiesi kažko faino, linksmų pasisėdėjimų ir pan., o jauties lyg iš tavęs tyčiotųsi ir pasakiau važiuosiu namo. bet dar teko kentėti nemažai…
ėjom tada pėsčiom iki velnio duobės, ten pradėjo pliaupt, žaibuot, valgėm dešreles su permirkusia duoną užsigerdami alum (nepagalvojo irgi, kad galbūt kai kas negeria ir nemėgsta alaus), bet buvo tas pats gėrei ką duoda, nes vandens palyginus su tuo krūviu labai mažai duodavo.
tada per audrą grįžom visi kiaurai permirkę, ir dauguma nuėjo persirengt, o mūsų nebepaleido, turėjom laukt šlapi, kol kiti persirengt. aš aišku laukiau kol atgausiu telefoną. iš karto skambinau, kad kas atvažiuotų. bandė įkalbėti mane likti, aceit vakarinė dalis faina bus, bet neturėjau kitų batų, tik basutes ir tiesiog nenorėjau susirgt (peršalimas man – plaučių uždegimas).
grįžau ir kitą ryta kiti man turbūt pavydėjo, nes juos pažadino 4 ryto, išgrūdo laukan, vėl fizinis krūvis ir galiausiai jie liko nuogi ežere. man čia – kažkoks pasišaipymas…
apie žmones net nešneku – šlykštūs, pasikėlę kietuoliai ir fyfačko arba moksliukai su kojinėm ir basutėm, kurie eina po alko atėmimo ir šneka maždaug taip “o reiks šylintis prie to kas jack’o turi” jopšikmat galvoju… dar aišku buvo daugiau nemalonumų, bet esmę išdėsčiau negana to po stovyklos taip ir negavau marškinėlių VGTU už kuriuos buvo mokėta… matyt jie jau kažkam kitam atiteko – gero nešiojimo, tebūnie
