atsakysiu pacituodama istrauka, kuri man labai patiko
“..Mes taip dažnai stengiamės užsitarnauti meilę, atleisdamos vyrams abejingumą, neištikimybę, sugalvojame tūkstančius pateisinimų ir paaiškinimų. Ir kažkuriuo momentu prarandame save…Mes pačios save pasmerkiame priklausomybei. Mes palengva byrame emociškai, jei vyras mūsų nemyli. Mes įtikiname save, kad nemokėsime ir negalėsime gyventi, jei šalia nebus vyro. Visą gyvenimą tarsi vejamės svajonę, kad tik su vyru galima būti laimingai.
Kaipgi jiems pavyko mus įtikinti, kad be vyrų mes nepilnavertės? Kaip jiems pavyko įteigti, kad moteris be vyro pažeidžiama ir nepilnavertė? Mes tarsi užhipnotizuotos maniakinės idėjos, kad moters paskirtis būti su vyru. Būti reikalingai vyrui tapo mūsų mantra. Mes vėl ir vėl bijome prarasti vyrą ar jo nesurasti, lyg visas mūsų gyvenimas be jo netektų prasmės.
Tačiau viskas yra atvirkščiai – vyrai degraduoja be moters, jie trumpiau gyvena be mūsų, tai jie neranda gyvenimo prasmės, jei jų gyvenime nėra moters. Nuo moters priklauso, ar pratęs save vyras vaikuose.
Kaipgi atsitiko, kad mes praradome svarbiausia – savo vertės pajautimą. Tik nuo mūsų priklauso pagaliau pripažinti savo unikalumą ir vertę, savo teisę būti laimingai. Ir tada moteriai bus lengva gyventi – jos savivertė ir vertė nesumažės, jei vyras pasirinks kitą.
Ir tada, vieną kartą prabudusi, moteris supranta, kad ji laiminga, kaip vaikystėje nuo svaiginančio gyvenimo jausmo, nuo savo būties vertingumo, nuo to, kad visi troškimai išsipildo, ji gali juoktis, džiaugtis…ir tai visai nesusiję su vyro buvimu ar nebuvimu. Tada visos baimės tampa stiprybėmis. Ir visi gyvenimo įvykiai įgyja kitą prasmę, ne griaudami mus, o tobulindami. Ir gyvenimas vilioja naujais iššūkiais, pasaulis švyti begalinėmis galimybėmis, grįžta jausmas, tikėjimas, kad viskas bus gerai, kol kvėpuoji, ir meilė sau pačiai pripildo tave.” L. Renar
