Ne nuo amžiaus, o nuo žmogaus priklauso. Kai kas pasiruošę ir 18 metų būna, o kai kam verčiau niekada gyvenime vaikų neauginti

Sutinku. Priklauso nuo žmogaus, o ne nuo amžiaus

nesvarbu kokio amziaus mama, kol netapsi ja, tol ir patirties nebus 🙂

zinoma nekalbu apie visiskai jaunutes merginas.

tai visos tos jaunos mamytes ta pacia pasaka sako: ne nuo amziaus priklauso, ale brandesnes uz kitas bendraamzes, tik kad toliau dauguma yra berastes, be paulo coelho citatu feisbuke daugiau nieko nerasi, ai ir dar daznai joms kyla tokiu klausimu ar galima ju berniukui duoti zaisti su barbe, ar nepataps giejumi?

kekvienam savo ir vyresniu tokiu gali buti

O 20-ies metų mergina jau turi išsilavinimą, gerą darbą ir savus namus? Nemanau. Todėl manau, kad dar anksti būti mama. Nors, aišku, jei 20-metė tokio intelekto, kaip sakė seaweed666, tai tada ir 16 gali jau gimdyt

Per anksti, nebe tie laikai. 27-30 m. pats tas.

šiaip skirtumas, turbūt, yra. pvz mano mama mane pasigimdė beveik 20, brolį – 32. ir skirtumas yra, net aš jį matau, kaip jinai augina dabar brolį ir kaip augino mane. dabar turi daug daugiau kantrybės, pakantumo ir pan. bet gal dėl to, kad jau atkentėjo viską su vienu kinderiu nors šiaip gal amžiaus ir iš tikrųjų nieko nesako. mano tėvui 47 beveik, o jis vis dar pilnai nesuvokia, ką reiškia tokiu būti ir dar n pavyzdžių tokių yra. aš tokių metų vaiko nenorėčiau dėl savęs. noriu pagyventi sau, eiti kur noriu, kada noriu, kažką skaniau nusipirkti sau ir pan. Man kol kas šuniukų ir kačiukų užtenka bet jeigu žmogus pasiruošęs, tai pasiruošęs. tikrai neturėtų kilti klausimas “ar normalu”. mano akim, čia kaip su pirmu kartu – arba pasiruošęs, arba ne. nu ir viskas

Ne ne ne

Bet išties nuo žmogaus priklauso, o ir diplomas stalčiuje toli gražu neparodo intelekto ir subrendimo motinystei savo aplinkoje turiu pavyzdį kaip vaikai nesutrukdė nei mokslų pabaigti, nei karjeros pasiekti, nei vaikas dundukas neužaugo

Man beveik 22, bet dar vejai galvoj, tai is savo puses sakau, kad vienareiksmiskai per anksti. Manau, kad vaikams laikas gimti tada, kai jo tevai turi savo namus, darbus, zodziu tada, kai tevai visapusiskai gali aprupint vaika. O tos, kurios sako “dave dievas vaika, duos ir duonos”, tegul patyli isvis

Aisku per anksti, kiek tu 20meciu, kurios pacios save islaiko, o ir butu super brandzios? pagal daugeli tas brandumas vos ne partneriu skaicius

norejau rasyti ta pati, bet patingejau 🙂

Man beveik 30 ir tik dabar apie vaiką pradedu galvot. Brolienei 21-eri ir labai džiaugias vaikiuką turėdama . Ji tikriausiai labiau subrendus nei aš.

Mano sūnui 12 beveik metų ir kol kas, sakyčiau, doras. Geraširdis, empatiškas, protingas (pvz., mokytojai sako, kad ne pagal amžių subrendęs), mandagus, nusiskundimų dėl jo elgesio nėra. 20-ies pagimdžiau bebaigdama trečią kursą, akademinių neėmiau, tam kartui buvo sunkiau, ir buvo sunku, kai vaikas visai mažiukas, dirbti, na, bet – kita vertus – lengviau tapo, kai vaikas ūgtelėjo. Nesijaučiu kažką praradusi.

Aš sutikčiau su mintim, kad patirtis įgaunama bedarant. O pats tas brandumas šeimai gal ne tiek nuo skaitomų knygų priklauso, o nuo šeimoje esančių šeimos modulių. Jeigu šeimoje neįgyti sveiki elgesio modeliai, nesvarbu, koks amžius, sunku tikrai bus, ir anksčiau ar vėliau tą “juodą” darbą – išmokti nesivadovauti tuo, ką įgijai šeimoje, turėsi. To neišmokstame be patirties, nes tai, ką ‘atsinešei” išlenda tik per konkrečią patirtį. Aišku, gal geriau pagimdyti, kai jau pagrindas tvirtesnis po kojomis, bet nematau kažkokios tragedijos pagimdyti ir kartu dėtis tą pagrindą.

P. S. Coelho neskaitau, atgrasus toks lėkštas saldumas.