Labas vakaras, prašau tik nesmerkit, viską pati suprantu, tik neturiu kam pasakyti… Vasarą buvo atsiradęs vaikinukas( pradžioje) ir mes kaip ir “rišom” kažką o jis staiga pasikeitė ir pasakė, kad susipainiojo. Tai buvo pirmas vaikinas po trijų metų pertraukos, kuriam ėmiau kažką jausti. Galiausiai bendravimas nutrūko ir aš šiaip ne taip susitaikiau, po 3 mėnesių, jis ir vėl apsireiškė, su meilės prisipažinimais ir prašymais pabandyt dar kartą, bet aš buvau ne tiek, matyt, supykus ant jo, kie ant savo pirmojo vaikino, kurį ilgai mylėjau be atsako, vis įsivaizduodavau, kaip pirmasis maldauja grįžt, o aš atstūmiu jį.. Todėl taip pasielgiau su šiuo vaikinu, pati visada sakiau, kad reikia žmogui suteikt antrą galimybę, bet aš vėpla to nepadariau. Po mėnesio atėjo suvokimas, kad esu visiška debilė ir taip gaila, jog šitaip pasielgiau… Bet kažkaip nusiraminau, ir šiandien tiesiog vaikščiojau vakare su drauge, ir kažkokia mašina pradėjo neaiškiai manevruot, šviesa akino, todėl nuleidau galvą ir pamačiau jo automobilio numerius, matyt, norėjo įsitikint ar ten aš… Ir kažkas širdyje apsivertė, taip nekenčiu savęs už tai, taip nekenčiu. Pagalvojus, galėjau būti mylima ir laiminga, bet pati viską sugadinau, žinau, žinau… Deja, nesu tokia egoistė ir tikrai netrukdysiu žmogui gyventi toliau, nežinau ar turi jis merginą ar ne, bet nesikišiu, nedrîsiu taip pasielgti tikrai… Tik kaip susitvarkyt su tuo jausmu, su ta neapykanta sau ir mintimis, kad nebūčiau viena, o galėjau būt laiminga???