Antra gali būti laiminga?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Ech merginos… visuomet sau sakiau “su vedusiu ir su vaikais NIEKADAAAA”, bet…
Susipažinau su juo, kai jau buvo išsiskyręs. Įsimylėjau ŽIAURIAI stipriai. Idealus vyras, toks, apie kokį svajojau. Taip tada atrodė, atrodė, kad galėsiu susitaikyti su tuo, kad jis jau buvo vedęs, kad turi vaikų, bet laikas bėgo, ir kuo toliau tuo sunkiau. Kasdien galvoju apie tai, ar man to reikia? ar aš su juo būsiu laiminga? ar aš verta tokio?
Nežinau kam rašau, tiesiog norisi ką nors išgirsti iš šalies… Merginos, kaip Jūs manote, ar įmanoma, kad antra santuoka būtų laiminga r nuo ko tai priklauso? O tos, kurios jau turi tame patirties, pasakykite, kaip Jūs susitaikėte su viskuo?
Ačiū už bet kokius pasisakymus…
P.S. jeigu galėčiau atsukti laiką atgal, niekad niekad neleisčiau sau jo įsimylėti.
Aš turbūt negalėčiau taip gyventi. Mane nuolat graužtų mintys, jog jis jau kartą kažką mylėjo taip stipriai, jog net vedė ir sukūrė šeimą. Plius jis vis tiek bendrauja su savo vaikais, negalėčiau turbūt jų matyti, jie gi visai svetimi…
O kodėl negali? Juk jau buvo išsiskyręs, kai susipažinote, sąžinė Jūsų graužti neturėtų. aišku visada įdomu, dėl ko skyrybos įvyko, ar ne dėl vyro kaltės. Aš dar pašniukštinėčiau. O jei žmonės tiesiog netiko vienas kitam, gal judu tiksite? Nesu iš tų, kurie galvoja, kad žlugusią santuoką reikia gelbėti vien dėl vaikų. Sėkmės
Žinoma, kad įmanoma. O priklauso, manau, nuo pačių žmonių požiūrio.
Mano vyras taip pat buvo vedęs, turi du vaikus. Kartais būna sunku, kai pagalvoji, kad mūsų vaikai jam nebus pirmi, kad jis jau daug ką patyręs ir pan. Bet su laiku susitaikiau. Vaikai jo tikrai netrukdo.
Didžiausias minusas tai buvo jo buvusi žmona, nes, kaip tikra isterikė kelis metus į mūsų gyvenimą lindo, skambinėjo, rašinėjo, koneveikė visokiais žodžiais, vaikus nuteikinėjo… Tai net drebėt pradėdavau vien jos vardą išgirdus. Bet su laiku buvo nusodinta ir dabar ramu.
Na, dar aišku priklauso ir nuo to, kokia pirma santuoka buvo. Nes ateina kai kurie dalykai iš buvusių santykių visvien. Pav “taip daugiau nebebus” ir pan.
Žinoma, kad gali
” …jie gi visai svetimi…” o vyrai, draugai, kolegos visi savi iskart buna, kad galit bendraut? juokingas argumentas.
“…jis jau kartą kažką mylėjo taip stipriai, jog net vedė ir sukūrė šeimą..” savivertes trukumas? galvojat, kad jusu mylet negalima dar stipriau?
Ačiū merginos, bet mintys mane kankina tokios “mūsų vaikai jam nebebus pirmi, nebejaus tokio džiaugsmo kaip pirmą kartą”, “mylėjo kažką taip, kad vedė”, “sukūrė šeimą ir tuomet kuri šeima jam bus labiau šeima”. Išsiskyrė, nes jis pradėjo daug dirbti, moteris negavo dėmesio ir pradėjo gerti. Pragyveno su ja 16 metu, jam 32 dabar… Nežinau, bet labai sunku. O palikt negaliu, jau ne kartą bandžiau ir jaučiausi tragiškai. Jeigu ne buvusi jo šeima, sakyčiau, kad man jis tobulas. O dabar… Vaikų nekaltinu, man tik gal pavydas toks, nuoskauda, kad viskas jam bus jau ne pirmą kartą…
eh kaip as Jus suprantu mano vyrui tai irgi antra santuoka, nuo pirmos turi dukrele 6 m. is tikruju, tai kiekviena diena pati sau sakau- viskas bus gerai. bet kaip bus gerai, kai ta jo buvusi zmonele skambineja jam kiekviena diena del viisokiausiu smulkmenu (suprasciau, jeigu del dukreles, o cia pvz. nuvezk mane I darba, arba man sugedo kompas ir t.t ). kiek buvo su jo kalbeta , kiek asaru pralieta … su dukrele mano santykiai, iki tam tikro laiko, buvo puikus, kol viena diena ji nepareiske , kad as kalta del tevu skyryby…
atsakant I Jusu klausima, ar antra santuoka gali buti laiminga-TAIP! jeigu buves sutuoktinis supranta, kad kitas turi nauja seima, jeigu vaikui tinkamai paaiskinama, kodel teveliai negyvena kartu.. nu ir aisku pats zmogus turi suprast, kad praeities neistrinsi
As manau, reikai vyt tokias mintis salin, kas butu jeigu butu kaip sakant, gyvenime visaip buna, ir tikrai ne vien pirma santuoka laiminga buna..
Manau Jūs teisi, jaučiu, kad aš jam esu ta tikroji meilė, nes įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio, dar vis atsimenu tą žvilgsnį, tikiu, kad mane myli labiau nei mylėjo ją, bet nepadeda tai…
man isvis keistai skamba klausimas “Antra gali būti laiminga?” jeigu jums vaikinas lovoje nera pirmas, jis jusu mylet negali? jeigu pries esama vaikina jus kazka mylejot, jis jusu mylet negali? neistikimiems suteikia antra sansa, o cia sugalvoja, kad tu gyvenai “neteisingai” ir uzsidek kryziu, isnaudotos tavo laimes limitas. Keista, vaikiska, davatiska man tokia pozicija
sunkus atvejis zinau, kaip jauciates. gal su laiku praeitu tas nerimas, sumazetu, bet faktas juk lieka tas pats… linkiu stiprybes ir kantrybes
Maniškis dukrai paaiškino, ji nepyksta, viską supranta, jai 11 metų, bet labai protinga ir labai graži, norėčiau, kad būtų mano dukra, bet tada išlenda mintys, kad tai ne tik jo dukra, bet ir jos…
O jums situacija dar blogesnė, maniškio buvusi skambinėjo girta naktį porą kartų, bet jis ją pasiuntė ir viskas, dabar atstojo, neskambina visai. Tame ir esmė, kad visa bėda mano galvoje. Mane mama taip užaugino, tikindama, kad aš verta geriausio. Bet kas tas geriausias? Turtingas advokatas, gražus, tobulas žodžiu. Tokių nėra.
Paviršutiniška galbūt ta mano bėda, tas noras būti pirmąja, bet jis toks stiprus ir graužia mane kasdien iš vidaus…
Taip, aš jam esu sakius, kad negaliu priimti jo praeities, nes jis dėl jos kaltas, jis priiminėjo sprendimus, o aš turiu kentėt… Ir žinau, kad kvailai kalbu, bet aš labai emocionali
o ką pats vyras jūsų į tai? nes man tai nesuvokiama. sugedo kompas, tegul tvarkosi, juk ne jo problema. šiuo atveju pats vyras turi pastatyti ją į vietą ir baigsis tokios nesąmonės.
Ir kyla klausimas, jeigu jam taip blogai su ja buvo, jeigu jie taip netiko vienas kitam, tuomet kodėl 16 metų su ja išbuvo?
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
