Jeigu nemėgstu žmonių ir nekenčiu jų veiklos. Nebūtinai visko, bet daugelio dalykų kas jiems yra normalu. Jeigu man jie pirmi pradeda piršti savo mintis apie tai, kad ką jie daro, yra būtina ir man, aš juos taip užsipuolu, kad nesuvaldo manęs niekas. Jeigu kažkas reiškia priekaištavimus, t.y. antagonizmą man, aš jaučiu, kad pradedu kliedėti (grasinti neegzistuojančiais dalykais, pvž. kad aš esu šventa marija ir savo kerais nužudysiu; nors pati suprantu, kad nesąmones kalbu). Esu atsiskyrus, norėčiau turėt hitlerio tipo vyrą, kuris mano idealogijai prieštaraujančius žmones degintų (nepriimkit to už gryną pinigą). Mėgstu sadizmą, turiu baisiai didelį ego. Na bet dar nėra taip, kad prieš akis slibinai skraidytų ir kažkokius balsus girdėčiau. Pasakykite ar čia panašu į šizofreniją, ar į kažką?

P.S. Verksnės ir kitos st***os, nesiuntinėkit gydytis, nes grėsmės aš tikrai nekeliu (tik žodiškai kalbu), kitaip per tuos 15-20 metų, kai jaučiu tokius jausmus, būčiau daug blogo padarius. Žmonės tiesiog žino, kad geriau su manim nebendraut, nes esu kitokio charakterio, o gydytis gal ir gydyčiaus, bet esu pačiame karjeros “žydėjime”, o tokia diagnozė kaip šizofrenija panaikintų daug galimybių.