Sveikos. Tiesiog įdomu sužinot, ar ir jūs tokios pat, ar aš čia nesveika.. Aš taip dievinu savo vaikiną.. kiekvieną dieną jam važiuojant į darbą pergyvenu, kad kas nutiks… Dažnai net paprašau, kad saugotų save (dirba pavojingą darbą gan)..Jam dirbant nenoriu net nueit miegot, noriu visada žinot, ar viskas gerai. Negaliu ištvert nei dienos jo nepamačius.. nera visiškai nieko, kas man būtų bjauru ar nepriimtina jo atžvilgiu.. net kojas galiu bučiuot, jis visas man toks nuostabus. Draugaujam jau eilę metų, nesam jokie paaugliai 16mečiai, persižiūrėję romantinių filmų. Jei nebūnam kartu, bent be jo rūbo, turinčio jo kvapą, neužmiegu. Netgi jo prakaitas man nedvokia. Jis labai save prižiūri, bet net nesiprausęs ir su murzinais rūbais jis man yra tobulas. Kiekvienas jo ištartas žodis man labai svarbus, visada kąnors darydama pagalvoju apie jį, ar jam patiks. Man šimtą kartų geriau būt šalia jo, nei bastytis kur po klubus su draugėm. Kiti vaikinai absoliučiai net nepatrauklūs, net pažiūrėt jų pusėn nenoriu. Netgi kada maniškis sedi pusplikis, susivėlęs ryte, privalgęs svogūnų ir nosį krapšto, vistiek jį dievinu. Niekad iki šiol nebuvau taip dėl kažko išprotėjus. Seniau net sunkiai pavykdavo bent simpatizuot pradėt kokiam vaikinui. Bet prieš keletą metų sutikus jį iškart, net be jokių abejonių, nu taaaip pamilau, kad dabar net galvelė sukas. Ar jūs irgi taip saviškius dievinat? Aišku aš nesukeliu savo tokia besąlygiška meile jam jokio nepatogumo, rodau ją tiek, kiek kiekviena mylinti moteris, nes žinau, kad ir jis mane myli. Tiesiog įdomu išgirst iš jūsų, ar ir jūs dėl savo vyrų taip einat iš proto?

Op