Ar atleistumėt?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Tiesiog, norėčiau išgirsti nuomonių ir gyvenimiškų situacijų. ar atleistumėt vaikinui/merginai išdavystę?
Kurie esate atleidę, kaip po susitaikymo klostėsi santykiai? Kaip toliau pasitikite jus išdavusiu žmogumi?
Merginai ne, vaikinui jo
Kam atleisti žmogui, kuris neįvertino tavo buvimo šalia? Kuris sulaužė pasitikėjimą, duotus pažadus įsipareigojant.. Nesivystys šie santykiai gerai ateityje, nuolat bus prisimenama išdavystė, sunkiais momentais prikišinėjama. Sakoma, kad galima, atleisti vieną kartą. Taip, tai žmoniška. Bet ar pati pakeltumėt tai?
neatleisčiau.
buvau atleidusi – buvo vėl tas pats
nepasitiki, tiesiog per daug apkrauni save prižiurėdamas ji kad nenueitu i sona. bet aisku, nenulaikai,tai ir vėl tai pasikartoja. sunku su tokiu. jei 1 karta isdave, isduos ir dar syki.
Man atleido. Ir visa gyvenima busiu jam dekinga, kad jis rado tam jegu Bet deja, pasitikejimo manimi tokio jau nebera… Nors as labai stengiuosi.
na,aš manau, išdavystė išdavystei nelygu. vieni tiesiog pradeda susitikinėti ir tuo viskas užsibaigia, o kiti dramatiškai skiriasi, taip kaip aš skiriausi maniškis mane labai žemino, vadino įvairiausiais žodžiais, laikė mane pačia blogiausia,o išdavė su eiline, niekuo iš minios neišsiskiriančia pana. praėjo 3 mėnesiai, jau ieško jis manęs, klausinėja kaip sekasi ir pan. dar vis jaučiu tą šleikštulį..
kai jauni ir dar tik draugauja – NEEEEEE.
tas pats ir man. po 5 mėn pradėjo ji jo sąžinė spausti. po 5 mėn..
manau kad ne, nes būtų šlykštu žinoti ir būti vėliau šalia jo ,apsimesti kad pamiršai tai,nors širdyje visada išliktu nuoskauda..
aš atleidau, bet po to viskas pasikeitė, santykiai nebebuvo tokie kaip ankščiau… gal dėlto, akd vaikinui neatrodė čia kažkas baisau ir vėl apgaudinėjo..todėl kažkaip dabar mano nuomonė, kad to atleisti neverta.
Buvau atleidusi. Bijojau, kad darau labai didele klaida jam atleisdama, tiesiog rizikavau, bet dabar dziaugiuosi, kad atleidau, nes buvo verta. Praejo jau nemazai laiko, o jis pasikeite visapusiskai i geraja puse. Siuo metu viskas tobula. Tikiuosi ir visada taip bus..
Isdavyste isdavystei nelygi, priklauso kokia tai isdavyste ..kartais verta atleisti, kitais kartais ne..o kartais del mazo nuklydimo i sali prarasti mylima zmogu labai netgi kvaila..o visumoje, priklauso nuo daugelio dalyku kaip kas kur ir kodel..manau kategorisko taip ar ne cia buti negali..
“maniškis mane labai žemino, vadino įvairiausiais žodžiais, laikė mane pačia blogiausia”
ir be išdavystės neatleisčiau.
Buvusiam draugui atleidau kartą , bet iš to nieko gero nesigavo taigi išsiskyrem greitai . Dabartiniam jei ir atleisčiau , nežinau ar galėčiau susitaikyt su ta mintim , kad buvau išduota , santykiai tikrai pasikeistu ir manau galiausiai išsiskirtumem .
Turbūt tu jam dar vis kažką jauti,jei svarstai šį klausimą.. bet geriau nebūk su tokiu,kuris tavęs nevertina,žemina ( kaip pati rašei), na kam tau tokio? ateis pas tave su laiku tavęs vertas vaikinukas, ir galėsi prisiminus tik pasijuokt ,jog dar svarstei šį klausimą.. sėkmės
ne. nes niekada viskas nebebūtų kaip anksčiau.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
