Ar gali vyras pamirsti meiluze?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Reikia patarimų, todėl kalbėsiu atvirai ir be užuolankų. Gyvename santuokoje dvejus metus. Aš ir mano vyras (kol kas). Mes kartu jau dešimt metų. Atrodo, pažįstu tą žmogų, tikrai daug man yra atleidęs jaunystės klaidų, atrodė, išsprendėme viską ir esame kartu. Komplimentai, gėlės, dėmesys, rūpestis. Visos draugės sakė, o koks jis geras. Visi jį mėgsta. Už namų durų, neslėpsiu, būna visko, per du metus kokius septynis kartus skraidė lėkštės, buvo kraunami lagaminai, bet visą laiką užsidegdavau aš, o jis nugesindavo. Neslėpsiu, nesu idealaus harakterio, bet myliu aš jį. Nesu tokia romantiška kaip jis, gal neduodu jam visko, ko norėjosi, bet… visada stengdavausi dėl MŪSŲ. Priekaištų buvo daug, jų yra daug, bet geros emocijos imdavo viršų vistiek. Buvo santykiai iš mano pusės atšalę, pripažįstu tai, daug analizavau. Vyras vis daugiau pradėdavo mane lyginti su kitomis, o ypač su tokia viena. Netampykime liūto už ausų ir galime pasakyti – ji jo gražioji mieloji kolegė. Taip, ta pasileidėlė meilužė. Ji nepatiko niekada, kai tik atėjo dirbti pas juos (prieš dvejus metus, kai tik susituokėme), bet nekeldavo abejonių ji man, nes nėra kažkokia wow. Bet mano vyrui, pasirodo, kad netgi labai wow. Kaip jis dabar sako, kad neberūpi, kad ten tik impulsas buvo, kad KLAIDA. Jeigu visos tos jo klaidos tokios atrodo, tada nenoriu aš jų žinoti. Klausimas paprastas: ar atleisti vyrui, ar galima susitaikyti su išdavyste (atrodo, kad galėčiau, bet iš kitos pusės, nežinau, ar verta), ar tiesiog užtrenkti duris, susikrauti daiktus ir išeiti? Šiandien sako, kad gailisi, o prieš savaitę su ja bučiavosi, dar prieš dvi dienas įrodinėjo, kokia ji jam graži. Sekso, sako, kad nebuvo. Sako, kad bučinys – silpnumo akimirka ir buvo tik kartą, o ir tai, kai jis buvo girtas. Norėčiau parašyti jai ir išgirsti jos tiesą, bet gal jau būtų per žema? Laukiu patarimų bei įžvalgų.
zinot jis man rodos su kolege butu laimingesnis.
Kazkokie jusu santykiai prasti,jei vis lagaminus kraunates, sakot,kad stengetes del MUSU,bet i ji nelabai dedat pastangu (ignoruojat jo norus,kazko neduodat ir t.t.)
Vyrą kaip ir myliu, nu per tiek metų jau nėra nei labai didelės aistros, nei romantikos, labiau gal pripratimas, bet abiem 33 metai, baisu pripažinti, bet būtų baisu pradėti kažką iš naujo. Ir sunku paleisti tą žmogų… namai bendri, vaikų neturim, viskas būtų paprasta, pasidalintumėm ir greitai išskirtų, bet labai dviprasmiškas jausmas… Jei žinočiau, kad sako tiesą ir kad jis nebežiūrėtų į ją, kad neberūpi, kad gal galima viską suklijuoti – noriu bandyti, bet jei meluoja… ta merga, jį įsimylėjus, pati taip parašė… jis jai neatsakė tuo pačiu, bet… iš kur žinoti, kad nėra kažkokių bent minimalių jausmų iš jo pusės jai?
tai jei nenorit paleisti,tai bent stenkites del abieju. T.y. atsizvelkit i jo norus,kurkit romantika , aistra.
Ar visgi esat su juo is iprocio ir nenorit buti viena. Ar cia is serijos “man nereikia,bet ir kitam neduosiu”
Sutinku paleisti sunku, bet būtina. Jai myli niekada neišduos.
Apraset mano santykius, matomai tox temperamentas, kad ramiai sunku isgyventi. Del neistikimybes, noreciau atleisti, bet nesugebeciau, taip pat pasitikejimas nulinis butu. Jums spresti, kokia esat ir ar sugebesit pasitiketi ir nepriekaistauti.
Am.. Tai kad jis meluoja. Grynas makaronų kabinimas. Jis su ja bus, jis su ja dulkinsis. Gal šiaip prie progos. Gal išaugs į reguliarius meilužius. Pirmi žingsiai jau žengti arba jau nueiti. Kur jūs įsivaizduojat ji dings? Bus kolegos ir toliau. Jis jai neabejingas. Ji neabejinga jam. Jie vienas kitą traukia. Problema esate jūs. Jūs turbūt esate jo saugus uostas, bendri įsipareigojimai, bendri namai, pas jį irgi pokyčių baimė, todėl jis ir mazinasi. Pats sau nėra atviras. Bijo leistis į avantiūrą. Bijo jus prarasti. Bet aistra ir noras eiti – liepsnoja.
Matot.. Aš manau jog yra skirtumas aplinkybių. Manau jog įmanoma ilgalaikėj perspektyvoj atleisti jeigu tai buvo tikra klaida. Na tokia, kuri atsitiko, sakykim, kur nors toli, su random žmogum su kuriuo niekas nesiejo ir turėtų būti užtikrina jog nesies. Jeigu jis apie ją nekalba. Nelygina. Nežarsto komplimentų PRIE SAVO ŽMONOS. Ir nuoširdžiai maldauja atleidimo ĮRODYDAMAS jog jūs jam pirmoj vietoj ir jos daugiau nebepamatysit (neišgirsit) nei jūs nei, tuolabiau, jis. Tada dar galima mąstyti ir gilintis į žmogaus nuoširdumą ir nesugebėjimą tvarkytis su savo aistrom.
Bet jūsų atveju… jis prie jūsų laikos tik iš baimės. Pripratimo. Dulkinti jis nori ją. Kažkaip akivaizdu iš jo veiksmų ir žodžių, jums ne?
Gal jums su vyru ir nera pakeliui? Kazkokie sunkus santykiai, su tiek leksciu dauzymo, priekaistu, jusu lyginimo su kitomis.
Jums rimtai šioje situacijoje kalta autore? Tai ji turi stengtis del ju?
perskaitykit ka rase autore,kad jis jai daug dalyku atleido,kad ji yra degtukas,o jis ja vis gesina,komplimentus sako, dovanos ir t.t.,ir tik po daugelio metu zmogus pradejo dairytis.
As realiai jos niekuo nekaltinu, siulau skirtis, tikrai bus laimingesni abu. Bet cia suzaidzia savininkiskumas,kad va jis mano ir kitai neatiduosiu,nors pati jo nelabai ir noriu.
Vyras gal ir pamirš tą meilužę, bet aš nepamirščiau niekada jei su manim taip pasielgtų… negalėčiau taip gyvent, ištisai prikaišiočiau.
Nelabai suprantu – o kam jis prisipažino apie tą bučinį? Vyrai paprastai neigia viską net prigauti “nusikaltimo vietoje”…Jūs juk nematėte, kaip jie bučiavosi? Kodėl jis viską jums papasakojo?
Nes reakcijos nori is autores
O gal ir prisipažino dėl to, kad jūs jį paliktumėte? Apie seksą gal baisu užsiminti, tai galvojo pateiks švelnesnį variantą? Nežinau, man tai panašu, kad norėtų bėgti nuo jūsų 🙈
Aš Jūsų vietoje pabandyčiau vieną kartą atleisti. Bet iškart perspėjant, kad jei nors smulkmena sužinau, iškart skyrybų dokai ant stalo ir mato mane paskutinį kartą. Nes kažkaip visada manau, kad žmogui reikia duoti antrą šansą, nes visi mes klysta, bet kokiais būdais negalima duoti daugiau!
Paprasyti iseiti is darbo. Jei neiseis, viskas aisku
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
