Labukas

Meilė seilė…

Situacija gana painoka. Bandysiu trumpai, drūtai.

Su draugu (pavadinkime X) esam kartu bemaž 6 metai. Tiesą sakant, pusę to laiko praleidau galvodama, kokio velnio aš su juo tebebūnu… Pradėjom draugaut labai jauni. Tada ne kažką supratau apie santykius. O kuo toliau, tuo labiau stiprėjo prisirišimas. Jaučiu, kad tolstu nuo jo, daug kas erzina, pradeda koją kišti tai, kad mūsų požiūris į daugelį dalykų nesutampa… Bet būnam kartu…

Na ir va, jau kuris laikas labai minimaliai bendrauju su tokiu vaikinu (o šį pavadinkime Y ). Nežinau, ar čia pavasario pasėkmė, ar šiaip mano kvaila galva, bet, kad jūs žinotumėt, kaip jis mane žavi Manieros, kalbėsena, elgesys – visas bendravimas toks šiltas, jaukus, malonus… Bėda ta, kad bendraujam tiesiog kaip draugai/pažįstami… O dar blogiau – sužinojo, kad turiu vaikiną Gi ne slėpsiu ir neapsimėtinėsiu, tad paklausta, kas per vaikinas atsiliepė telefonu, pasakiau, kad mano draugas

Kartą buvom nulėkę kavos, jo pasiūlymu, pasivaikščiojom. O šiaip susitikom tik keletą kartų, dėl tokių sakykim, finansinių reikalų. Tiesiog nežinau, atrodo, tokių simpatijos ženklų lyg ir galima įžvelgti – rūpestis, domėjimasis. Bet visgi, suvokiu, kad turbūt šis žmogus tiesiog gerai išauklėtas, moka elgtis su panelėmis ir, greičiausiai, elgiasi taip su visomis. Be kita ko, jei nėra durnas, tai jį atbaido tas faktas, kad turiu antrą pusę.

Na ir, galiausiai, klausimas.

Ar kapstytis santykiuose su X, mėginti atnaujinti jausmus, kalbėtis, pamiršti Y, (skamba, kaip matematikos pamoka ), o gal rišti visus tuos 6 metus, atitolti, daryti pertrauką ir kažkaip ir mėginti rodyti iniciatyvą bendravimui su Y?