Ar jums taip buvę? Nepažįstamas vaikinas, įstrigęs galvoje :)
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos ;} Įdomu ar jums taip yra buvę, papasakosiu savo istoriją ;}
Jau nesu maža mergaitė ir mokytis mokykloje liko ne tiek ir daug. Tačiau mokykloje neseniai pastebėjau bendraamžį vaikiną, su kuriuo neturiu jokių bendrų pamokų, nesu su juo apskritai bendravusi. Na ir, kai pamatome vienas kitą mokyloje abu tiesiog sustingstame, einame, bet žiūrime vienas į kitą sustingusiais veidais ir didelėmis akimis vienas į kitą tol kol praeiname ir nebematome vienas kito. Dažnai pagaunu jo žvilgsnį. Visada žiūrime vienas į kitą tokias nustebusiais veidais, didelėmis akimis, nors šiaip aš visad šypsausi, bet kai jį pamatau, jaučiu tokį nušvitimą viduje, stingsta ir kūnas ir veidas Kartą netyčia truputį atsitrenkiau į jį ir viskas. Ta keista didelė simpatija nepažįstant žmogaus mane gąsdina
Ar jums taip yra buvę? Kad galvotumėte apie visai nepažįstamą žmogų? Ar viską taip ir palikote, ar bandėte susipažinti, pabendrauti? Labai įdomios jūsų istorijos
kornute – haaa,geras variantas su telefonu DD
Koks pazystamas jausmas… :}}}
Man i mokykla dar labiau noredavosi eiti jei kokia simpatija turedavau
px toks,tik zinai reikia jau bent sveikintis,nes taip is lempos nekaip atrodys prie nepazystamo kur mano tel,pasuk man
Ale miela klausytis jūsų istorijų! Aš nemanau, kad išdrįsčiau pati prieit, nes visai atrodo nieko bendra neturim, nežinočiau ką pasakyt net. Nesu drovi, bet greit išraustu Labiausiai bijau sąžinės graužaties, kad net po kelių metų galiu galvot: ”Kodėl prie jo nepriėjai? Kodėl neparašei? {nes turiu jį fcb}”
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
