Pasaulis materialėja – ne metais, ne mėnesiais, net ne dienomis – sekundėmis… Kam vargti, puoselėti dviejų žmonių santykius, kam vykti į užsieny, juodai dirbti, stengtis dėl geresnio gyvenimo, jei yra galimybė gyventi pašėlusiai gerai – šilti kraštai, turtingi vyrai, gražūs žmonės, įspūdingos sumos tavo sąskaitoje, sprogstanti spinta, blizganti mašina ir tu – vėjavaikė, daranti tą, ko nori pati, o ne ko iš tavęs tikisi giminės, artimieji… Jau nuo paauglystės su drauge svajojom apie tokį gyvenimą – atsainų ir savanaudišką. Bet juk gyvenimas tavo! Ir svarbiausia – jis vienintelis, daugiau gyventi šanso nebebus, tai kodėl po velnių pusė savo gyvenimo arti, kurti, stengtis, jei gali viską gauti lengvai. Eilinį kartą, po mūsų susitikimo su drauge aš mąstau, ir vis dažniau noriu pasiduoti ir lėkti kartu su ja. Aš tikrai žinau, kad ji laiminga – gyvena dėl savęs, yra apsupta prabangos ir dėmesio..Žinoma, ji ne tik graži, prisižiūrinti, bet ir protinga, tikriausiai todėl traukia vyrus. Nevadinčiau jos prostitute, tiesiog jei nesi įsipareigojusi, kodėl negali sau leisti vienos nakties nuotykio ar vasaros romano, o rinktis yra iš ko – niekas neliepia sugult su senu diedu… Bliamba, panos, aš turiu nuostabų vaikiną, be proto jį myliu, dėl jo paaukojau visą savo jaunystę, kai draugės tuo tarpu lakstė po klubus ir džiaugėsi savo laisve. Tada aš nesigailėjau, bet dabar po kelių metų, noriu ištrūkti…