Ar lengva menininko dalia?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Zinot, kaip sakoma,kad menininko gyvenimas idomus, bet gana skurdus. Ar pritariat siai nuomonei, o galbut esat pacios/patys su tuom susidure? Ar verta pradeti gyventi toki gyvenima ar verciau stengtis del nevisai megiamos profesijos ir mena palikti, kaip hobi? Aciu uz nuomones..
Nebūtinai, tačiau dažnai
Manau, kad svarbiausia daryti tai, kas tau suteikia dziaugsma. O tada rasi ir motyvacijos judeti pirmyn
Aš manau kad to džiaugsmo nebus daug, jei gyvensi po svetimu stogu ir skaičiuosi kiekvieną pinigėlį elementariai maistą pirkdama. Aišku, jei tikrai daug dirbsi, turėsi talentą ir gyvenime labai pasiseks gal ir prasimuši, bet jei turi kažkokią alternatyvą, kuri tau gyvenime suteiktų pagrindą po kojomis, tai meną pasiliksi kaip hobį, jis tau teiks didesnį malonumą, kai nereikės sukti galvos kaip galą su galu sudurti
Kiek pažįstu menininkų (dailininkių, poetų), jie sunkiai suduria galą su galu.. Dailininkai vos prastumia savo paveikslus (Lietuvoje toks menas nelabai vertinamas, beveik nereikalingas), poetai gauna mažas babkes ir vos išleidžia jų ten tas knygeles… Turi dirbti papildomus darbus (tarkim paprasti padavėjai). Ch.. Poetai padavėjai… Nežinau kas dar…. Sunku tiems menininkams. Net ir humanitarams sunku. Niekur normaliai įsidarbinti neišeina. Nekalbu apie didelės sekmės dalykus arba tiesiog gerą pažįstamų ratą, kurie tave gali prakišti. Kita vertus, menininkai dvasiškai yra užsipildę, tutingi, nes daro savo mėgstamą veiklą, kuri juos veža. Viskas priklauso nuo to, ko reikia žmogui. O manau išlaikyti šeimą, užauginti vaikus, padaryti pradžią jų ateičiai yra kiekvienų tėvų svajonė. NMeno srity prasimušti be galo sunku. Va – baigi dalėtyrą ir dirbi parduotuvėj, baigi literatūrą – būni padavėjas Įdomiai. Ir viską kalbu iš asmeninių pavyzdžių. Pati esu humanitarė – ir patikėkit, nors ir patiko studijos, įdomu, mano sritis – bet žinau, kad iš to nieko gero nebus. Kartais pradedu gailėtis, nes jau šeimą reikia kurti, galvot apie ateitį, o čia net įsidarbinti normalesnėje vietje nepavyksta. Tai tiek
Na bet tarkim jeigu nezinau ka dar noreciau salia meno daryti? Taip dar myliu gyvunus ir domintu kokia kinologija, bet cia labiau irgi kaip hobis. Tiesiog idomu, kaip zmones gyvena budami menininkais ir kokia jusu nuomone siuo klausimu. Beje nejau geriau visa gyvenima kankintis del didesniu pinigu ir nustumti savo megiama dalyka i sona?
Tikriausiai tikro to “klasikinio” menininko dalia yra tikrai nelengva, visom prasmėm, bet yra sričių, kur žmonės, su polinkiu į meną ir kūrybą gali visai neblogai uždirbti: video operatorius/montažas, kompiuterinė/techninė grafika ir pan. Ypač profesionalūs trimatės grafikos kūrėjai tai jau tikrai nestokoja šlamančių kokso šniūrams nuo mersiukų naujų panelės pauostyt Bet tai nišinės sritys, į jas prasimušt irgi nėra lengva.
Vienetai menininkų dirba pagal specialybę, dažnai dirba, kad užsidirbti pragyvenimui. Na bet jei yra šalia kas tave palaiko, turėtų būti lengviau. Jei labai daug dirbsi meno srity, mokysies, būsi gudri, gali suderinti tada manau viską. Bet vistiek teks taikytis prie žmonių, kurie tavo meną pirks… Kaip man viena menininkė sakė, jei nekursi, nors norisi giliai širdy, po kurio laiko skaudės širdelę.
Ir stipri turi būti, nemesti visko, jei tavo menas nepatiks žmonėms, ar jie bus abejingi jam. Aš asmeniškai nusivyliau žmonėm ir keičiau kryptį, bet giliai širdį po 3 metų va vėl noriu kurti…
O ka kurdavau anksciau? Ir metei vien del to, kad nevisiems itikdavai?
“Kaip man viena menininkė sakė, jei nekursi, nors norisi giliai širdy, po kurio laiko skaudės širdelę.” – Turėjau panašią dilemą, – turėjau tikrai gerai apmokamą ofisinį darbą, bet ten jaučiausi nelaiminga, nepatiko man ta veikla, nors pinigai buvo geri, darbas kaip ir nesunkus, bet tas pats per tą patį ir jokios savirealizacijos, o vakare grįžus namo jau nebesinori jokių knygų skaityt ir paveikslų piešt…. Išėjau. Dabar dirbu paprastą darbelį, bet man prie širdies, taupaus pinigus studijoms. Nes supratau, kad visą gyvenimą, nors ir gerai apmokamam, bet nuobodžiam ofisiniam darbe neištverčiau… Aišku, kai pas žmones šeimos, vaikai, tai kitas reikalas…
Aš juvelyrė. Buvo labai paprastai, sudirbo mane per diplominį darbą, nors man pačiai jis daug reiškė, tikėjau juo, kaip geru, ir nuo tada galvojau eikit jūs visi su savo aiškinimais … Studentam patiko šiaip bet jautriai sureagavau ir viduj kažkas užsiblokavo, kad nenorėjau į tą pusę kūrybos net žiūrėti…
Oho! Galvojau kažkada apie juvelyriką. O studijos bent patiko?
Patiko bet neparuošė taip, kad po studijų galėčiau pati iš to gyventi… Per mažai gal norėjau ir dirbau iš tikrųjų.
Vos ne kiekvienas didis menininkas kažkada gyveno ant skurdo ribos, dar klausimas ar liksi Lietuvoj, tokiu atveju nes visos karjeros metu skaičiuotum viską daug.
Autore, o kokią kryptį nori rinktis?
Kolkas stoju i grafini dizaina , multimedijas. Studijuosiu ne Lietuvoje. Bet galvoju apie viska po to..Taip pat labai myliu tapyba. Kartais atrodo, kad galeciau visa diena ta ir daryti..Bet zinau, kad nera lengva parduoti savo darbus bei isitvirtinti. Siek tiek del to ir jauciuos pasimetus. Bei idomu, kaip sekasi tiems kas gyvena is meno ar nori ta daryti.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
