Dievinu

aišku, kad myliu, manęs neįmanoma nemylėt {{:

kolkas nemyliu po kokio mėnesio, tikiuosi, vėl mylėsiu

nemyliu visiskai,..

panelės, kodėl nemylit savęs?

laukiuosi, jaučiuosi išsipūtus kaip balionas ir baaaaisiai nerangi

Labai. Bet kad ryt mylesiu – nepazadu

Nu labai save myliu taip save myliu,kad net galvoju kokią čia dovaną valentino dienos proga sau pasidovanot

Esu sau labai kritiška, tačiau kaip ir myliu save. Būna tik pradedu savęs nekęsti, kai kažkaip labai negražiai gaunasi socialiniais klausimais.

Nereikia tą meilę sau suprasti taip jau visai paraidžiui… Va, esu tokia ir tokia, sveriu tiek ir tiek, bet vistiek save myliu. Va, užtai, kad save taip myliu apsidovanosiu n-tuoju pyragėliu.. Niam niam niam.

Mano supratimu meilė sau yra labai plati. Tai yra tuomet, kai dėl savęs, sau, savo organizmui darau tai, kas tikrai yra gėris. O juk visos žinom, kad ir maisto kai kurio privengti reikia, ir pasportuoti būtina, ir plaukus, odą, nagus palepinti, ir pasimasažuoti ir t.t. ir pan. Čia nekalbu apie alinanačias dietas, priauginamus plaukus, nagus, ragus ir pergyvenimus dėl išsikišusių lytinių lūpų ( čia tokią naujausią pergyvenimo madą pastebėjau ).

Taigi, iš viso šio moralo, darau išvadą, kad myliu save šiek tiek nepakankamai, pasilepinu gal per daug tuo, kas realiai nėra gėris, gal kiek esu apleidusi ir kitas sritis. Bet tikrai esu laiminga, su visais trūkumais save priimu, kai tik galiu pasistengiu pamylėti taip, kaip organizmui iš tiesų yra gera

aisku myliu ir net perdaug..narciziskumo sutrikima turiu

Myliu save, mastau pozityviai ir vaikstau iskelusi galva xoxo cia labai geras straipsnis apie tai: rekomenduoju!!!!!