nieko negali žinot, kaip bus – taip.

“Dabar jau kartu baigiam mokykla.” spėk

O Dieve, tie išlendantys trūkumai, pripratimas, mažiau jaudulio ir išsiilgimo taigi taip natūralu ir normalu, tuo labiau, jei mokotės kartu ir tai visai nėra blogai. Ir kad kažko baiminatės irgi normalu. Santykiai juda į priekį bangom, tai kildami, tai leisdamiesi

Na o dėl bendravimo, tai siūlyčiau ieškotis pažinčių per hobius. Gal įmanoma rasti žmonių, su kuriais kartu ta veikla užsiimti ar imti lankyti užsiėmimus. galbūt jums būtų įdomu kažkokia savanoriška ar visuomeninė veikla.

Aš kažkada tiesiog atsidariau savo savivaldybės internetinį puslapį ir ten buvo išvardinta daugybė jaunimo organizacijų. Peržvelgiau sąrašą, išsirinkau vieną į politiką orientuotą organizaciją ir nuėjau susipažinti kas ir kaip. Buvo labai nedrąsu, nauja, bet žmonės draugiškai priėmė, susiradau draugų.

Galite lankyti paskaitas, renginių ciklus – abiturientams jų siūlo kiekvienas universitetas.

Be to, mokotės mokykloje. Tikiu, kad ir ten yra daug nepažintų žmonių. Nebijokit kontakto, priimkit galimybes įsitraukti į kažkokią veiklą, padėti.

Baigdama noriu pasakyti, kad kiekvienam žmogui reikalinga asmeninė erdvė. Jūsų vaikinas turėtų būti supratingas ir duoti jums galimybių pabūti vienai ar “išeiti į žmones” be jo, pvz, nueiti į parką pasivaikščioti. Atitrūkti kartais labai naudinga. Tada į aplinką galima pažvelgti kitomis akimis, nes joks žmogus neatitraukia dėmesio.

aisku galejai turet kitokia jaunyste tik neaisku koki kelia butum pasirinkus.nemanau kad tau yra ko gailetis.

as tai manau kad tu neieskok dabar kabliuku ten kur ju gal net ir nera,kad ne visi mes tobuli tai tikrai, aisku jei tave tai slegia tai pabandyk pasikalbet su juo kaip pati minejai jis del taves juk keitesi ))

Svarbiausia, kad nebūtų trūkumo, kurį laikau pačiu didžiausiu – tai nenoras keistis. Jei vaikinas yra patenkintas savo tingumu ir išlaidavimu, tai tikrai labai vargsit ir didelis klausimas, ar verta.

Kai pradėjau draugauti su savo vaikinu, mačiau jame trūkumų, bet nusiraminau pamačiusi jo ryžtą keistis ir prisitaikyti, kad kartu sukurtumėm tvirtus santykius. tai yra ypač svarbu.

Aš ir buvau gabesnė mokslams kai buvau jaunesnė, vėliau nusimokiau, bet vaikino tam ir nereikėjo . Aišku, jo buvimas atima didžiąją dėmesio dalį, bet aš manau, kad verta, nes žmonės ir bendravimas, santykiai suteikia mūsų gyvenimams prasmę, o ne tos smulkmenos ir kažkokie rezultatai olimpiadose. Nors įvairių pašaukimų yra.

Man tokių metų draugystės ilgos, brr.. aš draugavau tik su vienu vaikinu, metus laiko, ir nafik kai pagalvoju ką bučiau nuveikus per tuos metus, dabar man 18, mokausi 12toje kl. ir dar aš neatsilaksčius net nenoriu jokių bernų,vestuvių. Manau tau tas lenda, kad nori pažinti kitus, iškyla klausimai, O KAIP BŪTŲ BUVE SU KITU, dėl to pastebi saviškio trūkumus.. O ką patarti, nežinau, manau arba išsiskirsit dėl noro pajusti pasaulį, arba ištversit tą laikotarpį ir ateityje bus dar geriau negu buvo kadanors

mane kamuoja siuo metu tos pacios bedos..

Manau turi priimti sprendima kuris tau pades, as panasiai jauciaus su savo vaikinu kai buvau, palikau ji, nes pradejo kliut nereiksmingos jo charakterio savybes ir visos kitos smulkmenos, bet kai palikau net neisivaizuoji kaip galejaus, o kelio atgal nebebuvo, ir nebebus

Manau turėtum vertinti šitus santykius, kažkokia tokia nuojauta

Tu dar labai jauna. Jei ir paliktum ji, o po to greit gailetumeis ir nebutu kaip grizti, vis tiek nereiskia, kad negaletum ateityje susirasti tinkamo, gero vaikino. Tingejimas yra nemaza yda. Kai gims vaikai, o tu tik viena visus namus ir vaikus islaikysi, o vyras vien pramogaus ar tinginiaus, tai bus ne kazka. Aisku, gal taip nebus, bet sprendziant pagal characteri, yra didele tikimybe,kad taip atsitiks. As tai uz keitima partnerio siuo atveju,nes jeigu dabar tokios mintys, tai kas bus po 7, 10 ir t.t. metu? Dabar geras laikas tau,kol jauna esi, ieskotis kitos ilgalaikes grazios draugystes, o ne tempti laika, kad kai tau 30 metu bus, tada apsisprestum- nu viskas, nebegaliu su tuo daugiau taikstytis, ir taip visada visur nusileisdavau, uztenka man- ir tada pradeti naujo zmogaus paieska arba visa gyvenima visur nusileisti tik del kito geroves ir paciai kenteti.