Ar reikia paisyti standartų?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Labas vakaras. Iš tiesų nežinau nuo ko pradėti ir… ar išvis pradėti. Bet kartais pamąstau, kad man yra reikalinga objektyvi nuomonė, visko įvertinimui.
Žodžiu, pradėsiu nuo to, kad susiradau vaikiną, kurį (nors pati netikėjau) pamilau iš pirmo žvilgsnio. Ir ne. Nesu kažkokia naivi paauglė, man beveik 23 metai. Žodžiu, visi santykiai su juo prasidėjo rimtai, visas bendravimas, atrodė, trunka kur kas daugiau, nei iš tiesų. Jis taip pat sakė, kad mane myli, kad jaučia, jog esu jam skirta… planavome kartu bendrą ateitį, kaip gražiai gyvensime kartu, bet visai neseniai pradėjau pastebėti, kad šiek tiek planai keičiasi iš jo pusės. Nebėra to prieraišumo man, koks anksčiau buvo… o gal aš prisigalvoju – noriu tuo tikėti. Dažnai jis man sako – negalėtume gyvent kartu dėl per didelio mūsų išlaidumo…. kad dėl mano tam tikrų neigiamų savybių mes nesugyventume. Norėjau net klausti, kokią jis tada mūsų ateitį įsivaizduoja, be gyvenimo kartu, kažkokių didesnių ateities planų…
Negana to – mes pykstamės dažnai dėl smulkmenų, kaip kokie seni sutuoktiniai, nors draugaujame 3 mėnesius… aišku paskui susitaikome ir vėl viskas būna gerai. Tiesiog galvoju – ar viskas per greitai, ar normalūs tokie santykiai, ar man tas žmogus iš tiesų tinka… nors su juo būti labai gera ir jaučiuosi laiminga.
Tik prašau nesišaipyti. Žinau, kaip jūs, MD narės mokate ir atsiprašau už padrikas mintis.
Greiti dalykai dažnai ir baigiasi greitai. Nepyk, bet aš manau, kad jūs greitai išsiskirsite.
Po 3 menesiu draugystes turetumet dar vienas kita ant ranku nesiot o ne pyktis
Tiesiog matyt ne tau skirtas zmogus.
Dar ansktoka apie didžiąją ateitį galvoti, t.y. apie gyvenimą kartu ir pan. Tiesiog mėgaukitės romantika, vienas kitu ir negalvokite apie išlaidumą ir kitus dalykus, susijusius su bendru gyvenimu. Viskas turi vykti natūraliai.
Po 3 mėnesių draugystės vyrai neša puokštes gėlių, vilioja moterį į lovą, džiaugiasi kiekvienu jos kūno lopinėliu, bet ne galvoja apie bendrą gyvenimą ir pykstasi. Per greitai čia viskas.
Vien neigiamos mintys… O galbūt kuri nors pasidalintų gražia istorija, panašia į mano? Ech, naiviai tikiuosi…
O ko jūs pykstatės?
Draugaujam 4 mėnesius, šiek tiek ilgiau . Viskas puiku ir nuostabu, planuojam kartu apsigyvent. Skritumas tas, kad net neturėjom minties jog negalėtume kartu gyventi dėl vieno ar kito kokių nors savybių.
Kaip jau kažkas klausė, kodėl jūs pykstatės? Kuris būna iniciatorius?
Pykstamės dėl savo impulsyvumo, dėl smulkmenų. Pvz, vakar susipykome, nes jis žaidė kompiuteriu, o aš norėjau, kad jis man padėtų gaminti vakarienę. Žinoma, tie pykčiai išauga iki rimtesnių – mano vaikinas labai impulsyvus, gali prikalbėti skaudžių dalykų, pats to negalvodamas… Žodžiu. Pati nežinau, kur tokie dalykai gali vesti. Esame labai panašūs, ypač – charakterio savybėmis. Dėl to, pati nežinau, kaip geriau elgtis, nors noriu būti su juo…
Na, draugystės pradžioje net tas gaminimas kartu yra super jaukus dalykas. Nežinau, manau, kad jūs jam rūpit daug mažiau, nei jis jums, jam tiesiog patogi dabartinė situacija, kai jūs jam darot valgyt ir t.t.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
