Ar sutiktumėte viską mesti ir iškeliauti?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveiki, man čia tokia dilema iškilo: man 26 metais, turiu gerą darbą, vaikiną, tačiau man kažko trūksta, jaučiu, kad užsisėdėjau, kad dar nenoriu rimtai gyventi ir mąstau, ar padaryčiau didelę kvailystę, jei metams kur išlėkčiau pakeliauti. Vaikinas pritaria tam, kad keliaučiau su kuo kitu, nes jis ne toks žmogus, kad keliautų, pernelyg ramus. Sako, palauks manęs arba žiūrėsim, kas atsitiks per metus laiko. Nes jis mato, kaip aš nebegaliu būti LT, nes mane griaužia kelionių alkis, nebeteikia džiaugsmo trumpos kelionės, norisi kažko didelio…
Bėda ta, kad tam turėčiau mesti tikrai gerą vadovaujantį kūrybinį darbą, palikti nuomojamą butą, išvežti daiktus, žodžiu, užbraukti viską, ką turėjau ir pasiimti tik kuprinę. Net ir pinigų tam neturiu daug, galvoju, užsidirbčiau kur. Važiuočiau su tokia pažįstama mergina….
Ar ryžtumėtės? aš tai labai bijau, bet žinau, jog norėčiau. Bet bijau.
Mūsų su vaikinu santykiai geri, bet jis kitoks nei aš. Aš nuolat keliauju ir paskutiniu metu jis mato, kad kažko didesnio noras mane tiesiog žlugdo, jaučiuosi nelabai laiminga. O jis nori, jog būčiau laiminga. Net ir santykiai su juo buvo sudrebėję, nes jis namisėda, o aš klajoklė. Jis leistų, nes suvokia, kad žmogaus dvasios nesulaikys
Kiekvienam savo. Man 29. Tokiu metu jau visos apsizenije, apsivaikave ir krauspsta isgirde, kaip tu vaiku neturi. NEnori??? OMG!!!
As irgi turejau 2 augintinius, vaikina, buvo rimti ateities planai, nu buvau, kaip standartine lietuve mergina, gyvenanti standartini gyvenima,bet jauciausi dustanti. Rutina slogiai mane damusinejo kasdien. Draugas man pritardavo, kad reiktu kazka keisti, bet delse. Finale net apsidziaugiau – isiskyrus man visi panciai, kurie laike nukrito. Niekas nebetempe atgal. Ir esu ziauriai laiminga, kad iskeliavau. Man aplinkos pakeitimas itin naudingas buvo. Dabar kasdien pamatau kazka naujo, visur einu, dalyvauju (i Anglija iskeliavau ne del ekonomines situacijos, kaip dauguma, o del didmiescio). Darbo prasme nelabai kas pasikeite, as darbo kavinese ir viesbuciuose neieskojau. Dirbu ta pati darba pagal diploma, kaip ir LT (zinoma, tai uzima ne viena menesi toki susirasti, bet viskas imanoma ir be jokiu pazinciu). Uztat pramogu kokybe, naujos pazintys, veikla… Niekada negalvojau, kad as, kuri megsta stabiluma ir nekencia pokyciu ryztusi tokiai avantiurai. Bet… gyvenimas VEZA!!!
Mano sese taip padare,susisuko smegenine kai reikalas, zemuogyte7 tu gal mano sese ?isvaziavo i londona pas drauge,patiko miestas,gryzo namo mete gera 6 metus uzdirbta darba nuosavoj imonej ir isvaziavo kepti visciuku ir labai patenkinta dabar jau metai ten dirba,bahura susirado
aš negalėčiau taip, bet jei tu to nori manau varyk aš esu naminė labai, man svarbi šeima.. todėl po kol kas užtenka lietuvos o tu važiuok, turėsi laiko čia prisigyvent
Ne natalija69 as ne tavo sese visciuku nekepiau
Kaip pavydžiu tokiems žmonėms, kurie turi ryžto taip viską mesti ir pakeisti gyvenimą. Manau, pokyčiai tik į naudą.
nu sako kad jei sirdis sako taip daryti,reiskia reik daryti,visada i nauda iseina,nes sirdis nemelage
keliu tavo tema,nes idomi,manau daug zmoniu dvejoja del to
pasiziurek filma EAT PRAY LOVE,atsiras drasos. Negalvok ir vaziuok !! Dieve mano,gyvenimas vienas ir vienintelis,turi kojas rankas-megaukis gyvenimu !
Kiti visa gyvenima pragyvena net nesusimaste,kad nuobodu, ar istikruju myli ta zmogu su kurio esi ar tai tik prisirisimas.. tad pirmyn Juolab,kad cia dalis tavo vaikino patikrinimo-tas,kuris myli-nepaleistu nei minutes galbut kazkur taves laukia dar didesni atradimai ir dziaugsmai
drauges vyras vaziavo i uzsieni viena syk,nepavyko isitvirtint,gryzo atgal po 2 metu vel isvaziavo ir dabar jau 10 metu ten dirba.patirtis ateina su laiku,pirmas kartas gali buti sunkus ir nevykes
Skaitau ir prieš akis “stovi” viena gera bičiulė. Prieš porą trejetą metų jai iškilo lygiai tokia pati dilema ir, palikikusi visą gerą čionai, išpuolė laimės ieškoti į Ispaniją. Aišku, neapsistojo tenai, išmaišė kone pusę svieto, deja, tos išsvajotos laimės taip niekur ir neatrado. Grįžo juodame minuse, praradusi artimą draugą, sakyčiau, šiais laikais prestižinį darbą, ir jaukų butuką sostinėje, kurį gyvendama LT su vaikinu nuomojosi. Tik ji, skirtingai nei autorė, nieko nebijojo, buvo tokia užtikrinta savo sprendimu, šventai tikėjo, kad pasiseks, kad ta DIDELĖ kelionė sudėlios viską į stalčiukus… Kai susitikome, paaiškėjo, jog ne tik, kad nesudėliojo, bet ir pridarė nemenkai žalos: nekalbant apie tai, ką savo noru paleido iš rankų čia, bet, kiek teko patirti ir išgyventi svetur. Patikėkit, tos romantiškos iliuzijos apie kelionę aplink pasaulį, tebūnie, – po Europą ar šian bei ten, nėra jau tokios euforiškos. Kartais savęs ieškojimas ir aklas atsisakymas MAŽO dažnai nuvilia. Visi kažkodėl galvoja – gerai ten, kur mūsų nėra. O iš tikrųjų niekas tame užsienyje nelaukia išskėstomis rankomis ir nuoširdžiomis šypsenomis. Gal ne visai į temą, bet visada jaučiau šiokį tokį baltą pavydą svetur gyvenančiai sesutei. nes, grįžusi į LT, mačiau, kiek gali sau leisti, kokius rūbus dėvi, kokį auto vairuoja… Tik nuvykusi pasisvečiuoti, įsitikinau, kad ant porcelianinės lėkštutės ir ten pinigėlių niekas neatneša, darbo nepasiūlo. Taip kad…
Gražiais norais grįstas kelias ne visada veda į rojų.
Ko gero nepabandzius – nesuzinosi
Vieniem gerai taip, kitiem kitaip. As siuo metu mastau, kad tokia laiminga niekada gyvenime nesijauciau – o stai mano drauge, kuri pasielge panasiai – kruvinom asarom verkia kaip jai cia blogai ir nori atgal i Lietuva.
Priklauso kaip sieksi tikslo, kaip pasiseks
Ačiū už pasakojimus. Išties, aš pavydžiu tiems, kuriems gerai kaip yra, tiems, kuriems nekyla tokie norai ir yra naminukai. Labai sunku priimti tokį sprendimą, nes jis užpuolė netikėtai ir ypač sustiprėjo, kai artėja vasara. Tuomet pagalvojau, kaip vėl visą vasarą darysiu tą patį, kaip praėjusią ir gal jausiuos gerai, bet… Labiausiai norėčiau, kad vaikinas su manimi važiuotų, bet jis naminis, nesutinka ir mane paleidžia, nes puikiai suvokia, kad negali žmogaus versti daryti to, ko jis nenorės. Jis mane ir labiausiai laiko, dėl jo ir labiausiai kyla nenoras važiuoti. Pasižiūriu į jo veidą, ir nenoriu palikti. Bet… ech, kiek apmąstymų
Aš su savo vyru jaučiu vieną kart taip ir išvyksim, tik kad siekis Amerika – tai tam reikia lėšų kažkiek turėti : )
Man tas pats…
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
