Kamiliukai111, nesinervuokit, tikrai viskas bus gerai

sutinku su tuo. gyvenimas ir yra tam, kad daug ka per ji butu galima patirt, isgyvent ir pamatyt. daznai vienaip atrodo, kai mes jaunesni, kitokia tolerancija atsiranda vyresniam amziuje. mano vyras dabar puse metu dirbo Sveicarijoje ir jei as buciau nervavusi kiekviena diena kas kur vyksta, isproteciau. kaip ir jis mane cia palikes jei budami jauni kita zmogu priimam kaip vos nedaloma visuma kartu su savimi, tai vyresniame amziuje pradedame gerbti kita zmogu kaip atskira visuma, kartu su visomis savybemis, silpnybemis, net ir tomis, kurios nepatinka, nes zmogaus peraukleti nelabi imanoma… kartais atstumas kaip tik vienus labiau suartina, o kitus isskiria. kai santykiai geri – daznai sustiprina meile, kai blogai – nei artumas, nei atstumas nepadeda – viskas kenkia. suduzusio puodo nesulipinsi as buvau labai pavydi, dabar tolerantiskai pavydi

kad ir kaip keista su vyru sutariame puikiai, bet buvo mano gyvenime ir neistikimybe is jo puses. Teko patirti ta “malonuma”, labai pykti, keikti, galvoti kaip man taip nutiko ir… atleisti. kadangi esu buhaltere-medike, tai pasitelkus med. zinias ir buhalterine analize nusprendziau, kad del vieno karto neverta ardyti ilgalaikiu santykiu (kitamet bus 20 metu kai mes pazistami ir 14 santuokos metu). ar atleisciau antrakart – ne. atleisti ir susitaikyti reikia daugiau isminties, nei issiskirti. isgyvenimai buna tokie pat, randai lieka, pasitikejimas susvyruoja, kai kur atsiranda nepasitikejimas (deja visam laikui). taciau kas garantuoja, kad ir su kitu to paties nepatirsi jei ne dabar, tai po kokiu 10-20-50 metu? kas garantuoja? isimylejimo fazeje visi galvoja, kad kaip ir nesergant nepagydoma liga, t.y. “manes tas nepalies (neistiks)” o kas buna, kai tai atsitinka (susergam). visiem buna laikas, kai turi apsiprasti su mintimi kad vis tik man tai ivyko, kad as neesu kazkuo issirtinis (isskyrus mano DNR arba pirstu anspaudus, isvaizda, akies raineles rasta), o visa kita vyksta kaip milijonams pries mane ir tiek pat vyks po manes. jau katastrofa buna ivykusi, o kaip pasitvarkysim po to, jau priklauso nuo isminties ir paskaiciavimu (ne tik finansiniu, bet ir emociniu, psichologiniu ir kt), kada as jausiuosi geriau ar viska nutraukus ir prie isdavystes dar isgyvenusi skyrybu skausma (kuris prilyginamas pagal stipruma 2 vietai po artimo zmogaus mirties), ar … (kiekvieno pamastymui). kas vyksta – ivyks, neisvengiamai ir daznai nuo musu nepriklausomai (deja)…

Pavydeti pavydek, bet gerbk savo vyra kaip asmeni, kuris nepaisant, kad yra tavo vaikinas, visgi turi savo asmenini gyvenima ir tu neturi jokiu teisiu nei i jo laisvalaiki, nei i jo kuna ar mintis ir niekada neturesi. Jis laisvas kaip paukstis, kaip ir tu laisva kaip vejas ir nesi niekieno nuosavybe. Jei taip matysi situacija, busi laiminga ir nesiparinsi del dalyku, kuriu negali pakeisti ar itakoti. Ir nesistenk suzinoti paskui visokiu niuansiuku apie vaikino laisvalaiki. Kuo maziau zinai, tuo ilgiau ir laimingiau gyveni. Verta pradeti knisti mylimojo gyvenima slapta tik tada, kai jau kyla akivaizdus itarimai. O kai viskas ciki, nereikia ieskoti to ko nera ar to ko nesimato Paklausyk senos ir protingos Kai buvau jauna, oi kokia arsi ir pavydi buvau, norejau viska zinoti, kraujas vire del kiekvieno jo man pasirodziusio netinkamo zvilgsnio. O dabar suprantu, kad jis individas, neturiu teises knisti jam prota, neturi ir jis man ir labai gerai sugyvename dabar

as kazkada, kai laukiausi sunaus, leidau savo vyra i kluba, nes jis buvo pamises del sokiu. Pati negalejau sokti, nes jau stora meska buvau, tai leidau jam. pasitikejau, nes pati esu ne kokia sokeja tikiu, kad gyvenime vyksta tam tikri veiksmai su atoveiksmiais, t.y. kaip tu – taip ir tau. jei tave isduoda, kazkada is kersto ir tu pabandysi kazka iskaudint, jei tave gerbia, tu negali atsakyti i pagarba chamiskumu, nes kaip tam posakyje, “lazda turi du galus”, t.y. kaip tu, taip ir tau. aisku suabsoliutinti visu situaciju neimanoma, bet… kas ten zino is kur atsiranda tam tikri desningumai ir nuojautos.

As niekada paciai teko isduot,bet su bvaikinu nesantykiavau,tik pasibuciavau,draugui pasakiau,jis man atleido ,bet vistiek galaiusiai issikyrem nes jis poto mane isdave.Gavau pamoka,po kurios zn kaip gyventi,kad taip nebutu

kristijana, tai Jūs čia žiūrite tik iš savo pozicijos, tačiau neatsižvelgiate į tai, kad kitų žmonių gyvenimai kardinaliai skiriasi nuo Jūsiškio. Tokiose diskusijose reikia žiūrėti į viską objektyviai ir jokiu būdu ne per savo gyvenimo prizmę, nes galima kitam žmogui duoti labai klaidingų patarimų

Pavyzdžiui, šiais metais iš užsienio grįžo mano vaikino geriausias draugas ir jie visi suorganizavo sau išvyką kelioms dienoms į Palangą. Tai negi jie turėjo pasiimti mane vien todėl, kad aš esu kažkieno mergina, kai važiavo tik artimiausių vaikystės draugų ratas?

Pritariu 100% kikutei, kad jei mergina turi teisę važiuoti į stovyklą, tai ir vaikinas tiesiog privalo pasilikti savo teisę kažkur pabūti tuo metu, kol jos nebus Kitaip būtų tiesiog nesąžininga vaikino atžvilgiu

Jurgita – matai kiekvienas vertina pagal nusistovejusias taisykles santykiuose, Pvz as tarkim negaleciau sau leisti du kartu sia vasara vaziuoti prie pajurio, nes nei gauciau tiek iseiginiu darbe, nei noreciau islaidaut. Todel jei draugas nusprestu ta viena karta vaziuoti atskirai, man butu tiesiog nesuprantama ir keista.

O be to, jei santykiai rimti, tai naturalu, kad su savo partneriu derini ir planuoji kartu. Ir todel noretusi atsizvelgt i jo poreikius bei kad jis atsizvelgtu i manuosius.

manau,kad reikia maziau jaudintis ir pasitiket vaikinu,jei jau draugaujat ir nera nuvyles ,tai ir nenuvils.Bent jau turetu jei myli.O jei nemyli tai ar isduos ar ne,nieko gero..

Čia yra tiesiog pavydas, tik vieniems pasireiškia rimčiau,kitiems mintyse. Jei žmogų myli tai aišku,kad galvoji apie tai kaip ten jis bus,ką veiks ir t…t… bet juk toks gyvenimas. Pasitikėk juo,jei nėra priežasties nepasitikėti ir tiek Pagalvok apie tai kiek porų yra kad ir po išdavyščių sugeba vienas kitu pasitikėti,tad jei nieko nenutiko,važiuok rami į stovyklą