Mano vaikinas – keistas žmogus. Jis smarkiai racionalus, viską aiškina logika. Ir į santykius žiūri per tokią prizmę. Pati aš esu labai tolerantiška, pakanti ir jei man žmogus brangus, galiu daug ką padaryti dėl jo.

Kartu mes esam neilgai – 4 mėn. Prieš tai 3 mėn buvom kolegos, dabar vis dar dirbam kartu.

Iš jo pusės kartais nejaučiu jokių jausmų. Kad nemyli jis manęs tai žinau, priimu tai kaip faktą. Suprantu, kad ne visi myli vienodai ir vienodu greičiu pamyla kitus. Bet kartais jaučiuos, lyg jam nerūpėčiau visai.

Per šią savaitę jis visai nesidomėjo kaip man sekasi, nesiūlė susitikti. Trečiadienį dirbau vakarinėj pamainoj, iki 10h ir su kitu kolega, jo geru draugu, nuėjom pavalgyt ir pavėlavom į paskutinį autobusą. Teko 11km eit pėstute. Ir ėjom. Namo parsiradau 1.30h ryto, o vaikinas nepasigedo, nors prieš tai sakiau, kad po darbo namo. Ir visą ketvirtadienį nė žodžio iš jo, iki pat 22h vakaro. O ir tada buvo “yo” ir pasiskundė, kad darbe sunku buvo, tai pachilins dabar.

Šiandien, kadangi esam kolegos ir turėjom persidengiantį grafiką, tikėjaus, kad užsuks pasisveikint. Ir ne, neatėjo iki manęs. Tiksliau praėjo pro mane (gal ir nematė, bet c’mon, žino gi kad dirbu, gali ir apsidairyt).

Taigi, nesulaukus iš jo jokių žinių vel visą dieną, parašiau žinutę 22.40 “ka tu?”, po valandos gavau ats, kad mieste su kolegom. Ir viskas, nei klausimo kaip aš, nieko.

Žinau, gal kvaila, bet taip norisi kam nors pasipasakot, pasijaučiau tokia visiškai ne į temą.

Ačiū, kad perskaitėt.

Skirtis nenoriu, bet nežinau, ką daryt, kad neliūdėčiau …