Sveikos merginos ir moterys,

Siaip gal ir nerasyciau, bet man vienai labai sunku susidorot su tuo kas vyksta, savo mamai nenoriu kol kas nieko sakyti (serganti, jaudinimasis labai kenkia), o man gal ir patarimu reiktu..

Itariu, kad mano vyrui yra depresija. Viena vakara (gal pries 5 dienas) gryzo namo visas pasikeites, pasake “Man depresija”.. Paskui pasiule man ar nenoriu pas tevukus isvaziuot pavieset (niekad nera siules pats, visada pati susiplanuodavau ir isvykdavau).. Paklausiau, o kodel cia siulai, ka nori veikt be manes.. Nieko normalaus neatsake..

Takart taip ir pasibaige.. Toliau seke kelios darbo dienos, kuriu vakare gryzdavo, ir visas toks be nuotaikos, toks nelaimingas, net is veido matos, kad negera jam.. Nebendrauja, nieko nenori..

Galiausiai pries pora dienu sakau, seskim pakalbam..

Na ir pradejo jis sakyt, kad blogai jauciasi, kad jam niekas nebeidomu, nieko nebenori, niekas nedomina, net valgyt nenori, neva per prievarta pora blynu suvalge.. Sako, kad jam nesinoris namo eit, noris “kazkur” kitur eit, tik ne namo.. Kad su manim noretu bent kuriam laikui issiskirt, kad pajustu ilgesi.. Prisimine mama, verke (as jo nesu niekad macius verkiancio, net per mamos laidotuves).. Sako nezino, kodel jis taip jauciasi, kad slyksti busena, paciam nepatinka, bet net nenori nieko daryt, stengtis. Prie kompo prisedus sako irgi niekas nebeidomu..

Po to prisiskaiciau kruva informacijos, na viskas man atitinka depresijos aprasyma (tai sunki liga, gydoma antidepresantais, kartais metu metus trunka gydymas)..

Sis vakaras buvo dar blogesnis. Kai gryzo, matesi, kad niekas nepagereje.. Is pradziu nekalbus buvo, paskui kai emiau pamazu kalbint, klaust, kaip jauciasi, tai nieko kito negirdejau, kaip tik skirybos, skirtis. Ir taip truks plys, vos ne tuoj pat. Ir verkia. Ir sako, kad tiesiog negali manes matyt, i mane ziuret (Betgi per viena diena taip viskas neapsivercia).

Sunku is tikro atpasakot visus tuos pokalbius. Visi jo zodziai buvo kaip peilio duriai man..

Stai del ko man neramu:

pati as nesusidurus, mano seimoj ir giminej nebuvo skirybu, bet man atrodo, kad nebuna taip, kad vakar viskas gerai, juokiames ir panasiai, o kita diena gryzta sugalvojes skirtis ir tiesiog nebegali i antraja puse ziuret, ir jei galetu issiskirtu tuojau pat.. Na bet jei tai butu samoningas apgalvotas sprendimas, tai telieka susitaikyt..

Taciau man neramu, kad tai yra depresija, o as kaip atpirkimo ozys gaunuos. Depresija negydoma sunkeja, pereina i sunkia, mintys apie savizudybe apima ir panasiai.. Bijau, kad man isvaziavus, jam (jei tai depresija) tik bloges, o as nematysiu nieko, padet negalesiu..

Ikalbejau (atrodo), kad pasiimtu is seimos gyd. siuntima pas psichologa, kad nueitume kartu (as aisq viduj nebuciau), ir kad gydytojas nustatytu, ka reiskia ta jo busena, Jei depresija, padesiu ir palaikysiu gydantis, jei ne ji, ir jo sprendimas protingai apgalvotas, tuomet iseisiu ir duosiu jam laisve..

Gal kas susiduret su panasia situacija?