ar verta viską baigti?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Su vaikinu draugaujame 3metus. Būtent tiek kiek trunka meilė
Ir atrodo tik dabar supratau, koks jis yra iš tikrųjų. Jis pavydi dėl visko : mano dėmesio draugėms, dėl to,kad su jomis susitinku, dėl to, kad su kažkuo bendrauju. Niekada negaliu atsipalaiduoti, nes jis bet kuriuo metu gali paskambinti ar parašyti ir ne duok Dieve aš neišgirsiu skambučio ar žinutės. Prasidės įtarinėjimai,kad aš su kažkuo trainiojuosi, kažkur kitur, bet ne ten ,kur sakiau,kad busiu. Žodžiu telefonas turi būti visada šalia. Karta net mane draugas vakare vežė namo iš darbo, nes neturėjau kaip grįžti namo, man paskambino vaikinas ir liepė man duoti pakalbėti su draugu įsitikinti ar tai tikrai jis. Jaučiuosi tokia nelaiminga ir tokia pažeminta, kad ir kaip bandyčiau jam tai pasakyti, jam visai nerūpi, arba randa būdą išlipti iš vandens sausu.
Jis nepatenkitnas, kad aš esu irzli, rėkiu, verkiu, bet mane apleido jėgos, jaučiuosi tarsi iš manęs būtų išsiurbta visą energiją. Šalia jo aš negaliu būti rūpestinga, mylinti moteris, nes vos ne kasdien aš vaikštau įsitempusi, bijau,kad jis kažko neprisigalvotų. Kartais pasilieku namie ir niekur neišeinu, nes nenoriu su juo pyktis…
Dabar priėjau liepto galą. Nežinau ar verta bandyti kažką keisti, ar tiesiog viską nutraukti…
up
Ligonis…
Fu, pagalvok, jei būsit toliau ir susituoksit, taip bus visa gyvenimą… Tokie žmonės nesikeičia, tas pavydas tik stiprėja ir po to nė kvėpuot nebeduoda. Ir svarbiausia, neišeidama nesulauksi to, su kuriuo bus tikrai gera, praleisi šansą.
Tu jam po padu.
Arba pasikalbat ir pokalbis padeda, arba tiesiog prieisit skyrybas, nes nesijauti pilnavertiška abiejų žmonių santykiuose.
Maniškiui kartais irgi užeina.
Buvo paskutinis skambutis, linksminomės, šokom, dainavom ir buvom visi apsikabinę, šalia manęs buvo geriausios draugės – klasiokės draugas, tai jam mat pasirodė, kad aš jos draugui specialiai prie užpakalio ranką laikiau. x.x
Nu durniau turbūt nėra niekad pasakęs… )
Tie vyrai dažnai visokių “perliukų” iššauna.
Pati prieš kiek daugiau nei mėnesį išsiskyriau su draugu, daug prisidėjo prie to tas pavydas, tie prisigalvojimai ir visa kita, nors tam nebuvo pagrindo. Taip autore, tikrai buvo sunku išsiskirti, padėti tašką,o ir dabar dar kartais sunku. Taip pat kaip ir jus, sušildydavo prisiminimai apie pradžią draugystės, visi tie prisipažinimai simpatijose, visa kita, prisiminimai.. Bet pagalvokite,kiek yra daug tokių,kurios nutraukia tokius santykius ir vėliau būna žymiai laimingesnės, eikite į priekį su šia mintimi ir pamirškite jį.
O skausmą malšins ne laikas, o kiti žmonės. Sėkmės ir stiprybės. Manau jos prireiks, nes tokie žmonės lengvai nepaleidžia, nepasiduokit.
Nu nelakstau aš pas tuos bernus…. Jei esu su vienu, vadinas turiu jį gerbti, mylėti, saugoti, rūpintis, bet aš negaliu to daryt, jis mane žudo po mažu. Sako, kad aš 100proc. flirtuoju, jei turiu progą, kad gražiai su kitais kalbu. Tai ne, jei kažkas prie manęs prieina nesakysiu gi go nx now, aš turiu vaikiną. Taip nusibodo tie nepagrįsti kaltinimai. Vieną kartą buvo peržengtos visos ribos, kai nesimylėjome kelias savaitės, buvo daug streso, nervu, tiesiog ne seksas galvoj ir jis pamatė,kad esu nusidepiliavusi savo vietelę apkaltino,kad galbūt turiu kažką be jo, nes kam man tvarkytis, jei su juo nesimylėjau. Verkiau, jis atsiprašinėjo, atvežė gėių, bet aš to negaliu pamiršti.
Šūdas, o ne santykiai. Kada tai suprasti, tada bus lengviau. Nebent įjunk ignorą ir žiūrėk, kaip elgsis. Jei taps agresyvus, tai bus dar lengviau mesti.
Nesikankinkite! Buvau panašioje situacijoje, išsiskyrimas buvo be galo sunkus, bet dabar esu be galo patenkinta savo sprendimu. Nekankinkite savęs ir neaukokite savo gyvenimo dėl tokių “prietrankų”! Prisirišimas praeis greit, kai tik suprasite, kad esate laimingesnė ir niekas jūsų laisvės nevaržo. Sėkmės!
aš tai kažkaip abejoju, kad čia kažką pakeisi…jis turi pasikeist, bet kažin ar išeis
arbaaaaaa – nekreipk demesio i jo sapaliones,jeigu esi uztikrinta kad nieko su niekuo nedarai ir nedarysi,tiesa sakysi.Dievas yra
įklimpau į šūdą atrodo nėra išeities. Nesiskirsiu – kankinsiuos. Išsiskirsiu – kankinsiuos.
manau geriau skirtis.. jus tikrai dar rasit savo laime nesvaistykit saves
Visų pirma, nesutinku, kad meilė trunka tik tris metus..
Antra. Kalbėkis su juo apie tai, pasakyk jam, kaip jautiesi dėl to. O jei tai jau nepadeda.. Sukaupk visas jėgas ir palik jį. Žinau, prisirišus, sunku, bet visą laiką nebūsi narvelyje. Jei nuspręstum palikt jį, neskubėk kurt naujų santykių, nes dar gali nutikt taip, kad maniaku pataps ir pradės persekiot Tave po skyrybų…
Linkiu sėkmės ir stiprybės viską baigt.
manau ir issyskyrus tau su juo, tektu kazkuri laika kest jo toki pavyda, taip lengvai nepaleidzia tokie zmones
Problema ir manyje, kad aš nesugebu visko užbaigti… Viduj kažkas sušyla, kai prisimenu kaip būdavo gerai draugystės pradžioj. Gyvenom kaip sielos dvyniai, atrodė esam pakilę virš realybės… Skaudu, dėl savęs, dėl tokių santykiu. Aš nelaiminga, faktas… Bet kažkodėl dar kenčiu.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
