Buvo tema “aš ir dėstytojas”, tad jo įkvėpta kuriu ir aš. Kai buvau 12okė (prieš 2 metus), į mūsų mokyklą atėjo dėstyti jaunas mokytojas, kiek žinau, tai buvo jo antri mokymo metai po studijų baigimo. Ir suvirpėjo širdelė tada. Pradėjau jausti jam simpatiją, kadangi buvo labai racionalus, linksmas, nuoširdus ir vertybes turintis žmogus. Pasimesdavau kiekvieną kartą, kai ko nors paklausdavo pamokų metų, iš jaudulio dažnai susimaudavau, tad nusprendžiau nebeeiti į jo pamokas. Kadangi buvau labai depresuota dėl abitūros, tėvų nuolatinio spaudimo, nes mokykloje manęs niekas nemėgo, nepriėmė, dauguma mokytojų matė, kad su manimi yra kažkas negerai, kad vaikštau nuolat prislėgta, neišsimiegojusi, tai jis man vienintelei klasėje pradėjo nerašyti n raidžių, nors lankomumą griežtai vertindavo visiems. Kartais, kai nueidavau pas jį į pamoką, jam bekalbant kokia tema apie depresiją, kūno kalbą vis atsisukdavo į mane ir lyg taikydavo tai man. Žiauriai tuo metu jausdavausi, nes buvau tikrai nedrąsi ir mano kūno kalba labai garsiai kalbėdavo, tad supratau, kad jis supranta, kokia aš nevykėlė. Jis leisdavo man rašyti kontrolinius kada pati noriu, jų metu atsiversdavau vadovėlį ir matydavau, kad jis mato, bet nieko nesakydavo. Prikeldavo pažymius. Yra kartą “apgynęs”, kai keli vaikinai užkliuvo mane ir neatsiprašė. Aišku, idealizuodavau viską, bet bet koks jo dėmesys man glostydavo širdį. Ir vieną kartą, kai važiavome su vienu projektu į kitą miestą, autobuse sėdėjau viena, tada prisėdo jis šalia. Net dabar atsimenu, kaip baisu buvo Širdis daužės, visa susikausčiau, bet vis dėlto, pokalbis buvo malonus. Diskutavom, juokavom. Po to karto galutinai apsiseilėjau. Pastebėjau, kad visada koridoriuose nusišypsodavo, pasisveikindavo, buvo net kartą valgykloje šalia prisėdęs Aš žiauriai nekenčiau mokyklos, bet visą pavasarį, po to projekto, su tokiu malonumu eidavau. Galiausiai baigiau mokyklą, išvažiavau į kitą miestą studijuoti, prisimindavau vis jį, bet jausmas nuslopo. Na, ir penktadienį, grįžau į gimtąjį miestą, važiuoju autobusu, žiūri, kad jis važiuoja. Susišypsojom, taip pasimečiau ir nežinojau, ką daryti. Nedrįsau prieiti, tai jis pats priėjo. Paklausė, kaip sekasi, kur studijuoju, tokių paprastų klausimų ir teko jam išlipti, bet prieš išlipant pasakė, kad galėčiau kada užeiti aplankyti mokyklą ir apkalbėti viską plačiau. Visą savaitgalį negaliu nurimti, vėl, rodos, sugrįžo simpatija. Noriu nueiti į mokyklą pas jį, bet jaučiu, kad labai durnai viskas atrodys, jis gal čia tik iš mandagumo taip pasakė, o aš idealizuoju. Kaip manot,kaip pasielgti? Kaip iš šalies atrodo jo elgesys, gal ir jam kiek patikau ar aš perdedu viską?