Aš besiknisdama stalčiuose , ieškodama tušinuko , radau dokumentą su berniuko vardu ir pavarde, paklausus mamos , sužinojau, kad turiu brolį , nuo jo gimimo buvo praėje 2m ir aš nieko apie tai nežinojau. Pasirodo mano biologinis tėvas susilaukė vaiko su kita moterimi

Visokių istorijų būna, tikiu , kad autorės taip pat tikra

Neištrink tik temos,ryt perskaityt norisi kaio baigsis

Gyvenimas neretai neįtikėtinumu pralenkia visas melodramas, tai tiesa. Žinau ir aš šeimų, kuriose vaikai net nežino apie brolius ar seses, mirusius nėštumo metu ar tuojau po jo, tokių ne viena. Laikykis ir nuoširdžiai išsikalbėk su mama, jai pačiai bus lengviau, kai tarp judviejų nebeliks paslapties. Visgi ji stengėsi tik apsaugoti tave…

Jau tik nebesvaikit, mano senelio sesė – viena iš dvynukių, ir jai dabar jau 70+ metų o jos sesė mirė iškart tik gimusi.. taip kad čia visišką nesąmonę pasakėt

o kas jums čia visoms fake? tiesiog gal tėvams buvo labai skaudu, gal tėvai labai išgyveno ir nenorėjo niekam pasakoti? gal nenorėjo užkrauti vaikui? gal nenorėjo, kad kalbant su dukra skaudint savęs? Die brangus Vėlinės, tai jūsų tėvai visą gyvenimą važiuoja visur su jumis? bet kur kur važiuoja tėvai vežasi ir jus? o jau po vėlinių kapinės užrakinamos? kitą dieną ateiti žmonės ten negali? nu sorry, kokios jūs kai kurios kvailos.

Neskiestų, arba bent jau įtikinamesnį melą geriau sugalvotu Sakai išgyveno? Taip, bet ką jie visą gyvenimą dėl to su depresija turėtu gyventi? Jei taip atsitiko vadinasi buvo lemta, ir nieko nepakeis, nenorėjo visko užkrauti vaikui? Tai ar vaikas kaltas, kad mirė jo mažas sesutė/broliukas? Vėlinės, manau kiekvienas bent kartą su tėvais per vėlins yra buvęs su tėvais kapinėse, ir tipo slėptų tą kapą visa kitą tėvai, ane? Ir tik pati tikėdama parodei, kad pati esi kvaila Dievaži, nu kvaila tikėti tokiomis istorijomis

laikykitės, autore!….

Del dvynuku- mano mociute is dvynukiu, jos sesuo mire budama 17, o mociute 66. Tai tikrai gyvena ir be poros.

Nekreipk i tas durnes demesio,parasyk man i privata kaip praejo pokalbis su mamyte,padesiu psichologiskai

o tu cia mamai pizdy israsysi ar kaip? ar tau ji cia aiskintis tures? Nes atrodo, kad jusu laukia “rimtas” pokalbis, ko, manau, maziausiai jusu mamai reikia.

Aišku yra tokių, kurie slepia, kartais net nenorėdami, tiesiog per sunku apie tokius dalykus kalbėti.

Nepykit, bet kažkoks be ryšio komentaras. Čia jūs apie savo požiūrį iš savo prizmės kalbat, kaip reaguotumėt, to net neišgyvenus.

Mano draugės mama iki šiuos pravirksta kalbant apie šitą dalyką. Dukra paaugusi, pamiršo apie brolio egzistavimą, net neįsivaizduoju kaip kokių 7 metų vaikui reiktų primint. ” Žinai, tu neatsimeni, bet tu turėjai broliuką, jis dabar negyvas. Pamaniau, kad tau primint reiktų” ir dar apsiverkt prie to paties. Fun, ar ne?

Draugas irgi turėjo broliuką, kuris pragyveno ilgiau, tačiau mažas mirė. Jis sakė prisimena kaip tada, po jo mirties mama jį apsikabino ir verkė (nors jam tada 5 buvo, tai koks skretimas turėjo būt, kad vis dar gerai atsimena). Nemanau, kad kuris nors iš tėvų norėtų nuolat savo skausmą kitam vaikui lieti. Iki šios dienos su dideliu liūdesiu prisimena.

Dieve Dieve, ar jūs tikrai kai kurios manot, kad viską žinot apie tėvų gyvenimą jums dar negimus ar būnant mažoms? Labai naivu tikėti, kad to, ko nežinojot iki šiol, negali būti. Aš pati ne kartą esu sužinojus tam tikrų dalykų apie savo tėvų nesėkmes, praradimus ar nuopolius visai neseniai ir tikrai ne iš jų pačių lūpų. Kam jiems tai pasakoti? Tipo turi būt smagu tuo dalintis ar kaip?

Stiprybės, autore.