Aš jums pavydžiu – toks, kurios myli nuo pradžios iki galo žmogų, kuris yra ŠALIA. VIsoms, mylinčioms jį su jo pliusų ir minusų rinkiniu. Kai pagalvoji, kai kurios net gavusios į dūdà nekvestionuoja savo jausmų.

Norėčiau būti kaip jūs ir nesulaukti savo nemeilės bangų arba meilės atoslūgių. Norėčiau neprisikurti meilės fantazijų galvoje su pašaliniais žmonėmis, kol manasis šalia, suvokdama, kad man niekada ir su niekuo nebus gerai. Net su tais, kuriuos savo fantazijose matau kaip savo gyvenimo meiles, nes jiems atsiradus šalia magija išgaruotų.

Mano žmogus geras: myli mane, stengiasi ir versis per galvą dėl visko, ko aš norėsiu. Tiesa, jam dažnai užeina liūdesio dienos ir tada jis uždaras. Tai išmuša iš vėžių. Taip pat jis neatitinka nei vienos iš jūsų grožio standartų, bet man nėra atgrasus. Be to, labai protingas.

Jeigu prarasčiau jį, kaukčiau nesavu balsu. Bet šiandien aš jo nemyliu ir myliu kitą. Ir taip ivyksta kartas nuo karto. Stengiuosi išmušti viską iš galvos, bet arba aš nepajėgi, arba neįmanoma.

Taip buvo ne tik su juo – taip buvo su visais, net ir tais, kuriuos mylėjau. Aš moku mylėti tik per atstumą ir mane pačią geriau mylėti iš toli.

Nežinau, kà noriu išgirsti iš jūsų, tiesiog truputį palūžau ir norėjau papasakoti.