Aš per geros širdies?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos, karštakošės ir tiesmukiškos nezinau ar ką patarsit o gal atvirkščiai duosit gera patarimą,. tai va, turiu stipria kantrybe, nuolat nusileidžiu žmonėm, tikrai esu rūpestinga, duodu patarimus draugėms širdies reikalais ir ne tik, bet ar pas mane tie draugai tokie, nors jų ir taip mažai turiu gan, ar kas čia bet vis tenka nudegti, padedi atrodo žmogui nuo širdies o vis kažkas pakiša kiaulę kaip sakoma, konkreciu istoriju nepasakosiu. Sirdies reikalai isvis prasti, norisi meiles, rupescio is kito zmogaus, o ne tik rūpintis kitais bet nieko, esu viena kaip pirštas,. Kas paskambina ko paklaust tuojau bėgu vrtau knygas ieškau, kas paprašo kokio daigto, nešu kad ir pati, lekiu, o už tai negaunu nieko, dar sulaukiu ir priekaištu kad nors ir serganti, su temperatura negaliu padaryt to ar ano. Kaip visa tai nusibodo, ką reiktų keisti, kaip išvis dabar bepakeist žmonių požiūrį į mane?
cia gal apie mane parasei? ech, manau verta negyvent kitu bedom ir save labiau vertinti, bet tai taip sunku.
Ir man visi sako,kad esu per daug geros sirdies..
lygiai tokia pati situacija pas mane. Tik šią savaitę nusprendžiau , kad užteks taip gyvent..
o man visai negaila padėti kitiems neprašant už tai atlygio. aš taip jaučiu gyvenimo pilnatvę..kaip sakė Dalai Laima: “gyvenimo tikslas – padėti kitiems. Jei negali, bent jau nekenk”.
As universitete toki viena grupioka vis tempiau, vis gailejau, darbus padedavau rasyti ir viena diena uzpykau ir pasakiau baigta, pats tvarkykis. Tai ka jus manot tada ir gerbti pradejo ir net kazkaip kitaip su manim elgtis. Keisti tie zmones, padedi, nesiskaito, elgiasi kaip su skuduru. Nepadedi tada gerbia.
jų požiūrį pakeisi, pakeisdama nuomonę apie save. Nes dabar tu jiems tik ta, kuri viską daro, o tu imk ir nedaryk, apsimesk, kad turi kitos veiklos ir patark, kaip pačiam be pagalbos viską padarius Tokių, viską darančių, nelabai gerbia (bent jau man taip atrodo), tai reiktų tiesiog pagarbą užsitarnaut, o ji dažnai būna užsitarnaujama nelabai gražiai, užtenka vieną kartą atsisakyti ar pasakyti, kad pasidaryk pats. Aišku yra galimybė, kad tada visai su tavim nebebendraus, bet tai kam tokie žmonės/draugai reikalingi, kurie su tavim tik dėl naudos bendrauja?
O aš kaip tik norėčiau būti tokia gera manau, kad geri žmonės yra laimingesni už savanaudžius.
patikek, kad jais visi naudojasi.
Kažkada ir man tai atrodė puiki sąvybė, ir aš didžiavausi tuom, bet kartais, sakau, norisi kad nors nuoširdų ačiū pasakytų,o ne burbtelėtų kažką po nosim, o dar dazniau pajauciu kad zmones gave ko nori darosi vis reiklesni ir niekuom nepatenkinti ir išsisemi jau atrodo zinau kad gal pasirodziau ale pasaulio gelbetoja bet tiesiog atsibodo
Na tas gerumas irgi turėtų būti su protu, neaukojant savęs ir savo gyvenimo. Bet šiaip padėdamas kitiems ir darydamas tai nuoširdžiai jauti pilnatvę, kuri yra žymiai vertingiau už naudą, kurią gavo tas piktnaudžiaujantis savanaudis.
Man neseniai buvo toks bajeris, kad uz pagalba gavau sokolada. Ir tai buvo pirmas atvejis per daug metu ir buvo taip malonu! Aisku nuo zmogaus priklauso, bet nusprendziau nebebuti tokia gera.
Daznai pvz. Grupioke sedi uzsienyje puse semestro. Rasineja man. Tu juk zinai, kad daugiau man nera i ka kreiptis. Tu nueik pas destytoja ir paklausk ta ir ana. As keliauju pas destytoja ir klausiu. Ta pyksta ir vos manes neapibara kodel as klausiu uz kita zmogu. As jai rasau. Ji tada klausineja visokiu smukmenu ir na, liepia pranesti apie ivairius ivykius, siusti dalyko skaidres. As viska darau, o ji man paraso aciu. Veliau sugrizusi net nepriejo prie manes. Kita semestra viskas vel kartojasi is naujo. Ji vel man raso, klausineja, o sugrizus net neprieina. Na zmones nesupratingi. Negali bent kokio sokolado is uzsienio parvezti ir priejusi padekoti. Dabar jau neberaso, na, bet jei rasytu, nebepadeciau.
Na tuomet jus tikrai supa kažkokie čiudai kiek kam tenka padėti, tai dažniausiai dėkingumo sulaukiu.
Oj kiek daug panašių situacijų ir man buvę…. siandien kažkoks peršalimas užpuolė, turiu drauge kuri tiesig bijo žmonių galima sakyt, visad turiu eit aš kartu, klaust, išsiaiskint, paprašyt ne jai ne lygis, o šiandien paprašė palydėt ją rytoj į vakarėlį nes ji nemoka susibendraut su naujasi žmonėm ir kai pasakiau kad sergu tai reikėjo išgirst kaip aprėkavo ir taip rimtai tai numečiau ragelį, o paskui atsiprašiau.
Buvau ir aš anksčiau tokia, bet kažkaip prašviesėjo galvoje, kad jeigu pati dėl savęs nieko nepadarysiu, tai tikrai niekas kitas nei užjaus, nei paguos, todėl teko viską pradėti daryti tik dėl savęs ir sau, atsirinkti žmones, kurie tikrai yra verti mano pastangų ir kurie man taip pat padės sunkią akimirką. Autore, nešvaistykite savęs tiems, kurie neįvertina jūsų pastangų! Vietoj to, kad siunčiate skaidres tai, kuri jums nei kriukt, nei mukt paskui, tai geriau palepinkit save.
Žmonės yra nedėkingos kiaulės. Dar kartą tuo įsitikinau šią savaitę. Mano geriausia draugė, kurią visą laiką palaikydavau, padėdavau, traukdavau už ausų mokykloj, kai verkdavo guosdavau, kai reikėdavo kur nuvežt, veždavau, žodžiu, būčiau dėl jos vidurį nakties atsikėlus, dabar planuoja vestuves ir manęs nekviečia! Netgi nuslėpė, kad mergvakarį organizavo ir apie jį sužinojau visai atsitiktinai.
Suprantu, kad mes gyvenam skirtinguose miestuose, kad dabar sudėtingiau palaikyt santykius, bet taip skauda širdį… Ir pikta irgi.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
