Taip, jums rašys pasislėpusi po anonimo kauke mergina, kuri nenorėtų būti atpažinta.

Žinot, tokia graži diena šiandien buvo. Švietė saulė, su vaiku (aukle dirbu) važinėjomes lauke ir aš tiesiog mėgavausi diena. Buvo gerai. Atėjo vakaras. Aš kaip durnelė nusprendžiau pasižiūrėti filmą “Su meile, Rouzė”. Filmas nei patiko, nei nepatiko. Na, geras iš tiesų, bet įsigilinus į jo esmę supratau, kad gyvenu panašų gyvenimą. Ne, vaikų neturiu, bet turiu draugą. Gal jau ir turėjau, nežinau, dabar mes nebendraujam. O anksčiau… kaip gerai buvo anksčiau. Pamenu vaikystėje susipažinome, visas dienas kartu leisdavom. Kiek daug šaunių nuotykių patyrėm. Ir vis augom… buvo laikas kai bendravom daugiau, tada mažiau, tada vėl daugiau. Netyčia, neplanuotai, staiga – vieną dieną aš įsimylėjau. Taip. Meilė turėtų džiuginti, suteikti sparnus, bet deja, ne visada ji tokia yra. Kai aš paslapčia jį mylėjau (tai atsitiko nuo pradinės klasės), matydavau jį žaidžiant su kitomis mergaitėmis, bet tarp jų buvau ir aš. Leidau sau paslapčia juo žavėtis. Jis gražiai bendravo su manimi. Tada vėl paaugom. Štai tapau jau vidurinės mokyklos mokinė, ne pradinukė. o TAS jausmas su metais.., jis tik didėjo. Tada buvo tarpas, kai vėl bendravom daugiau ir mažiau. Štai kažkada įvyko lūžis. Vyresnėse klasėse. Ne, jis manęs nebučiavo, aš jo taip pat ne. Bet pradėjome susirašinėti diena iš dienos, susitikti taip pat… Vasaros šventės, tada ir alkoholio paragavau, pamenu, nuo jo mes tapome linksmesni ir drąsesni. Taip vaikščiojome žvengdami ir laimingi, susikabinę. Kokią palaimą jaučiau, o kad jūs žinotumėte. Skraidžiau padebesiais.Įsivaizduokit, mylimas žmogus liečia tave, stovi apsikabinęs, kartu eina, šalia tavęs… Tada dar kelios šventės, elgėmės lygiai taip pat, jis mane “saugojo” nuo kitų vaikinų, apsikabindavo visuomet. O koks jis puikus šokėjas, jo suktukai mane vežė. Tyliai džiaugiausi. Štai taip vis labiau bendraudami, švęsdami ir susirašinėdami, priartėjau prie vyresniųjų klasių, gimnazijos, o tai reiškia, kad jau greit jis išeis mokytis į kitą miestą,o aš liksiu čia, ten jis susiras merginą ir bendravimas nutruks. Ką gi, verkiau, žinoma, bet tuo pačiu ir tyliai džiaugiausi, kad turiu galimybę su juo bendrauti. Mes jų klasei ruošėme šimtadienį, nes jis metais už mane vyresnis. Pamenu, kaip jaudinausi. Dieną prieš šventę jis laimingas priėjo ir pasakė, kad oi rytoj šoksim… išsišiepiau iki ausų. Tą šimtadienio vakarą buvo gera nuotaika, visi linksmi. Deja, mano klasiokė jam taip pat simpatizavo, vos ne lipo ant jo, rodė jam dėmesį, kokio aš taip ir nedrįsau parodyti. Visgi, pamenu, šokam grupelėje merginų, ir prieina jis prie manęs, paima už rankos ir vedasi šokti. Švelniai prisispaudžia, aš jaučiu kad drebu netgi. Tas kelias minutes jaučiau tokią euforiją…

Praėjo ši šventė, praėjo kita šventė, atėjo vasara, stojimai. Įstojo. Džiaugiausi. Jis man rašinėjo, diena iš dienos, taip bendravom. Pasiilgdavau jo nežmoniškai. Kai grįždavo, – susitikdavome. Jis man rašydavo, kad eina į pasimatymus, aš juokais viską nuleisdavau, neva man tai dzin, šaunuolis tu. Praėjo dar metai. Jausmai, kaip matot, nedingsta. Dabar mano eilė bandyti kažkur mokytis, stoti. Jis man labai patarinėjo, kur aš turėčiau ateiti, sakė, kad tik į tą miestą, kur jis. Taip ir padariau. Įstojau į savo svajonių miestą, patinkančią specialybę ir dar, žinojau, kad jis šalia. Išleistuvių dieną Jis atvyko manęs pasveikinti, įteikė gėlę ir pasakė žodžius, kad manęs ten laukia. Aš taip jį apsikabinau ir pasibučiavom. NE, tiesiog draugiškai. Bet tą švelnų lūpų prisilietimą jaučiau ilgą laiką. Vasara praėjo, atėjo metas ir man mokytis. Svetimas miestas, nauji žmonės, bet vienas buvo, kuris visą laiką šalia būdavo ir lydėdavo visur, kur tik norėdavau. Pamenu, gruodžio 19 dieną, pirmame kurse, šaltą žiemos vakarą susitikom prieš šventes, pabaigėm sesijas, tiesiog paminėti tą progą. Gėrėm karštą vyną, abiems trenkė į galvas. Bet buvo gerai, abu sušilę ir apgirtę ėjom mieste, aš gražiai įsikabinus į jo parankę. Jaučiausi laiminga. Svajojau ir svajojau. Tarp kit ko, kokių pažadų gavau.. kad vieną dieną sėsim į lėktuvą ir kur nors skrisim dviese, tiesiog. Aš juo tikėjau. Praėjo dar vieni metai, antras kursas man. Jo gimtadienis, per kurį išsitaškėm tiesiogine to žodžio prasme. Pasekmės likusios iki šiol. Vėl gaunu bučkį nuo jo, kaip gera, kad bent per gimtadienius tai galiu pajausti. Jis manęs taip pat nepamiršta, dovanoja dovanas. Mes vėl bendraujame, vėl susirašinėjame, vėl susitinkame dažnai, visur dalyvaujame. AŠ VIS DAR TYLIAI MYLIU. BEPROTIŠKAI JĮ MYLIU. Atrodo, kad su metais meilė stiprėja. Su įvairiais nuotykiais, rožiniais akiniais, nusivylimais, depresijomis eina laikas. Tada. tada sužinau, kad jis pusmečiui ketina išvykti. Taip. Aš jį labai palaikiau, linkėjau jam sėkmės, nes iš tikrųjų norėjau, kad jis siektų svajonių. Atėjo metas, kai jam tenka išvažiuoti. Supratau vieną dieną, kad nebegaliu laukti ir turiu išsakyti savo jausmus jam, kad jis žinotų. Parašiau, kad turime pasikalbėti.

Jį sudominau, klausinėjo mane, tačiau kai susitikom, deja, neišdrįsau. Žiūriu į jį ir bijau, kad po viso to jis nustos su manimi bendrauti. Visgi, dvi dienas jis siūlė susitikti man prieš jam išvažiuojant, susitikdavome. Plepėdavom, kai atėjo metas atsisveikinti, apsikabinome ir tuo metu aš vėl buvau laiminga, kad galiu jį apkabinti. Nepasirodžiau, kad esu silpna. Tik parėjus namo, aš puoliau į ašaras. Jis išvažiuoja… pusę metų aš jo nematysiu, kai dabar visuomet matau į savaitę po kelis kartus. Ryte verkiau vėl, tyliai. Taip bėgo dienos, mes susirašydavome, jis man paskambindavo į skype. Rašydavo, kad pasiilgo, o aš tuo metu vis verkiau, kaip norėjau jį pamatyti. Praėjo tas sunkus laikas, pamenu, kai pirmą kartą jį po pusės metų pamačiau… tokį suvyriškėjusį, pasikeitusį, stipriai stipriai apkabinau. Taip vėl bendravimas grįžo į savas vėžes. Praėjo dar vieni metai. Trečias kursas. AŠ BEPROTIŠKAI MYLIU. Tačiau tyliu. Dabar…. dabar jis man neberašo. Dabar nuo sausio mėnesio aš jo nemačiau. Žinau, kad jam viskas gerai, o tai svarbiausia. Buvo įsimintinų įvykių ir šiais metais, bet deja viskas ne taip. Nors ir bėgom po vieno koncerto susikibę rankomis gatve, juokėmės, bet visa tai liko kažkur. Šiuo metu jis gyvena bute su draugu ir dar dviem draugėmis, merginomis. Aš stengiuosi jį pamiršti. Aš bandau jį užmiršti susirašinėdama su kitais, bet kiekvieną kartą pamačius jo nuotraukas ir prisiminus visus visus nuotykius, man pasidaro taip šilta, gera, kūnu šiurpuliukai bėgioja, tačiau kartu pradedu verkti, nes žinau, kad viso to nebus. Mes užaugom. Jis kaip buvo taip ir liko man tik draugas. Bent iki šiol. Bijau, kad vieną dieną teliks pažįstamas. Bijau, kad taip ir nesugebėsiu pažaboti savo jausmų jam, kai tuo tarpu jis laimingai gyvens kitur, kai vietoj manęs, jį apkabins kita. Nemanau, kad jis mane myli taip, kaip aš jį.

Jis mano pirmoji ir kol kas didžioji meilė.

Gaila, kad negaliu sulaikyti ašarų, negaliu pasigirti, jog esu tokia laiminga. Nors iš tikrųjų esu, džiaugiuosi bent tais prisiminimais, kurie šildo mano širdį iki šiol.