Taip ir gyvename. Skiria šalys. Kai žinai dėl ko tam pasiryžai ir kiek tau tai svarbu, tai ir išgyveni. Aišku, būtų geriau kitaip, bet yra kaip yra

Turėjau vaikiną, mus skyrė šalis. Susitikdavome kas du mėnesius. Tačiau aš nuolat jaudindavausi, kai jis ilgai neatrašydavo į mano žinutes, jis taip pat. Tiesiog neberadau laiko nuolat bendrauti Skype, kol galiausiai nusprendėm, kad mums ne pakeliui. Praėjus dviems metams po skyrybų, jis man vėl siūlo pabandyti. Bet suprantu, kad atstumas vėl mus išskirs

Susitinkam kas 2-3 mėnesius, jau virš metų tai tęsiasi, tai galiu susitikimus beveik ant pirštų suskaičiuot.. Kai turim planų, kažkokių tikslų dviese, šiek tiek lengviau. Aišku, būna abejonių, ašarų dėl ilgesio, taip pat ir tų atšalimų, bet laikomės, nes mylim vienas kitą. Man padeda galvojimas apie praleistas dienas, taip pat ir ateities įsivaizdavimas. Pagyvenu šiek tiek prisiminimuose, fantazijose ir ramiau pasidaro.

Sunku, ziauriai… Pasimatysim uz 3 savaiciu, bus praeje jau 2.5 menesio, kai nesimatem. Visa ta laika stengiaus kazkuo uzsiimt, studijuoju, tai didzioji dalis laiko skirta mokslams. Stengiames kuo daugiau susirasinet, kasdien kalbam skype. Jokio atsalimo nepajutau, meile dar stipresne paliko is ilgesio. Aisku, daug pykciu, nepasitikejimas sioks toks, ypac jis del manes jaudinas nuolat, jei planuoju kur iseit. Daznai apima liudesys, tokios beprasmes dienos atrodo. Gyveni dideliu laukimu, skaiciuoji dienas. Ne pats maloniausias dalykas… Kolkas dar tik pirmas jo isvaziavimas, pradzioj maniau, kad su laiku bus vis lengviau. Bet kuo toliau, paliko tik sunkiau, nes zinau, kad grys, kelias savaites pabus ir vel reiks paleist ~3men… Tiek laiko man kosmaras, neisivaizduoju kaip beistveria tos, kurios po pusmeti ir daugiau isleidzia mylimuosius

Neištveria tos, kurios yra per daug psichologiškai nuo jų priklausomos. Būna žmonės laukia metus, dvejus ir daugiau, bet jiems gerai, nes sugeba gyventi vieni, bet neprarada pasitikėjimo vienas kitu. Tų, kuriuos skiria miestai, ypač tik Lietuvoj, tai išvis nesuprantu, kokia jų „išprotėjimo“ priežastis. Turi pinigų – gali kad ir kasdien važinėtis. Turi mašiną – gali išvis bet kada naktį atžvažiuoti. Toks čia tas atstumas. Jūs nesusiduriat su problemom, su kuriom susiduria žmonės, gyvenantys skirtingose šalyse. Dėl to turėtumėte džiaugtis, jum viskas daug paprasčiau.

Dabar ,mėnesį gyvenu be savo vaikino (skiria šalys, daug šalių), atvyks čia po šiek tiek daugiau nei 2 mėn. Nežinau, gal aš jam nusibodau tiek, kad nebepasiilgo, bet manau, kad susitikimas vėl viską išspręs.

Kaip įveikti? Gyvenk taip, kaip gyvenai iki tol, kol neturėjai vaikino (aišku nesusitikinėk su kitais, jei tai buvo kažkada gyvenimo dalis). Daryk tai, kas turi būti padaryta. Ne amžinai laukti juk reikia.

Visą vasarą praleidau su žmogum vienu uk, pasižadėjom vienas kitam, kad po 9 mėnesių vėl susitiksim ir būsim kartu, niekas neišskirs, atvažiavau ir jis jau turėjo draugę, pasipiršęs jai, laukiasi vaikelio atstumas yra žudikas visam kam, mano nuomone

Mano patirtis su atstumu irgi labai skaudi. Aš jau čia kažkurioj temoj rašiau, bet pasikartosiu. Maniškis dirba UK, aš pati Lietuvoj studijuoju. Susitinkam kas kelis mėnesius, esam nauja pora, draugaujam nuo vasaros, tad iš vis sunku kai nori būt ištisai kartu, bet negali. O mūsų bėda, kad jis dirba naktimis, o dienomis miega. Aš dienomis būnu univere, grįžtu tokiu metu kai jis miega, kai atsikelia iš kart išeina į darbą. Jei man ryte nereikia į univerą, galim susiskambint per skaipą, nes jis būna tiką grįžęs po darbo. Abiem kankynė, nes jei kalbam per skaipą, aš nenueinu į paskaitas, jis nenueina miegot ir eina dirbt visai be miego. Žodžiu, mūsų situacija tragiška. Gyvenu mintim, kad po mėnesio nuskrisiu pas jį ir būsiu ten du mėnesius. Tada vėl tarpas, vėl atstumas.

Aš visada galvojau, kad galėčiau turėti santykius per atstumą, bet ne. Negaliu, trūksta man beproto tų akimirkų susiglaudus, filmų žiūrėjimo, pokalbių susėdus virtuvėje prie stalo arba terasoj, trūksta, kad negaliu dalintis savo momentinėm mintim, idėjom, įspūdžiais. Sunku labai, kad negaliu atsisėst priešais ir klausytis jo pasakojimų, tenka tą kompensuot skaipų pokalbiais, bet tai toli gražu ne tas pats.

O ištveriu visą tai laukimo būdu. Laukimo kada susitiksim, apsikabinsim. Laukiu, kad gal gyvenimas susisuks taip, kad aš išvyksiu visam laikui pas jį, arba jis grįš pas mane. Tada turėsim akvariumą ir viskas bus gerai

Maniskis is kito miesto, atvaziuoja 1-2 kartus i savaite. Draugystes pradzioj 3-4 budavo. Zinoma pasiilgstu jo, nes norisi kiekviena diena jo salia. Bet cia juokai palyginus su jusu draugystem..

Skyre salys, man nepatiko, nes susitikus savaitei zmogus vienoks, bet kai prasideda buitis (musu buvo 4men.gyvenimas kartu) – visai kitoks. Ir sunku per atstuma pajaust, pakeliui ar ne… As tingejau zaist ir nemaciau prasmes but kartu gyvenant pazadais ir sviesiu rytojum, kuris gali ir neateit.

Mus skiria 100km 4 dienas per savaitę ir tai būna beprotiškai sunku, neįsivaizduoju jei tektų išsiskirti ilgesniam laikui ir dar skirtingose šalyse

Mus skiria tūkstančiai km, bet man tai nėra kančia. Kaip viena narė minėjo, tai sunkiau toms, kurios “sukrenta” į santykius ir joms vaikinas/vyras tampa gyvenimo centru. Man maniškis brangus ir svarbus, bet lygiai tiek pat svarbus darbas, podarbinė veikla, draugai ir šeima. Todėl nesijaučiu nuskriausta likimo, nes turiu daygybę gyvenimo prioritetų ir be vaikino, o beje jeigu tik panorėčiau, tai visada yra galimybė gyventi ir dirbti pas jį. Susitinkam kas 1-2 mėnesius savaitei ar savaitgaliui, kasdiena skype ir sms, vasaros mėnuo ir žiemos kelios savaitės jo atostogų. Užtenka

Mylėkite save visų pirma!

Mus taip pat skiria tukstanciai km. Jis mokosi uk, as cia… susitinkam ivairiai. Kartais kas menesi, kartais kas tris. Buvo tarpas jog susitikom tik po 7!! Dabar be galo laukiu sausio men, kiekviena diena skaiciuojam dienas. ❤ aisku nera lengva, bet kazkaip jau priprate. Kiekviena diena snekam viber bei skype.

Mes jau beveik pusantru metu per atstuma draugaujam. Susipazinom vasara, pradraugavom du menesius kol isvaziavau studijuoti uz 400km. Tada susitikdavom kas dvi savaites, nes jis kas antra savaitgali dirbdavo, tai nebuvo kaip dazniau. Aisku man dar buvo ilgos ziemos atostogos, tai jas praleidau su juo. Si vasara taip pat visa praleista kartu. Dabar as vel studiju mieste, o jis.. Svedijoje. Atrodo nelabai kas pasikeite, is 400km tapo 900km, laisvai privazineciau traukiniais, tik kad ju nera :/ dabar jau beveik du menesiai prabego kai nematau jo, dar iki kaledu liko ;/ Labai sunku buvo isleisti, bet abu turim savo tikslu ir vienas kita palaikom. Mum padeda tai, kad jau nuo draugystes pradzios puoselejam savi maza tradicija kiekviena ryta palikti vienas kitam grazu ir miela pasveikinima su nauja diena, kad vienas kitam sypsena nuo pat ryto sukeltumem (saldu, zinau, daug kas gal pasakys, kad per daug saldu, bet kai draugauji per atstuma to mielumo tikrai truksta), vakarais stengiames kuo daugiau susirasyti, kalbame per fb su kameromis, dienomis siuntinejames visokiais video, foto is kur einam, ka veikiam (prideda pasitikejimo vienas kitu, plius padeda jaustis lyg butum salia). Na istiesu yra labai sunku, bet musu bendravimo budai padeda mums neatsalti, nors ir buna pykciu, bet viska issprendziam.

Mano vyras dirba Švedijoje, aš gyvenu Lietuvoje. Laukiamės vaikelio. 9 savaites jis būna Švedijoje, 3 savaites namuose. Sunku, ypač dabar, kai 5-tas mėnesiukas eina nėštumo. Tikrai reikia ir palaikymo, ir to švelnumo. Bet kažkaip bandom tvarkytis. Buvom ir išsiskyrę kelioms savaitėms mano iniciatyva, nes nėštumo pradžia buvo ganėtinai sudėtinga, po ligonines tampiausi, psichologiškai tiesiog nuo visko pavargus buvau. Viskas yra įmanoma, viskas išgyvenama ir sutvarkoma, tiesiog abiejų noras turi būti.

Atstumas naikina viska, is manosios aplinkos sunaikino visu santykius, kieno ne po metu ar dvieju, tai po penkeriu tikrai