Atstumas. Merginos, patarkit blaiviu protu.
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Situacija ko gero daugeliui žinoma, tad man jūsų nuomonė yra labai svarbi. Prisikankinau tiek, kad jau nebe sugebu sveiku protu vadovautis…
Tarp mūsų 10 m skirtumas. Gyvenam skirtingose miestuose. Susitinkam savaitgaliais. Šiaip kartu yra labai gerai. Viskas gerai. Tiek aš, tiek jis jau seniai ne studentai. Todėl apart darbo, kitų kliūčių kartu gyventi kaip ir nėra. Santykiai trunka dar tik keli mėnesiai. Bet man sunku… Aš negaliu telefonu pasakoti daug dalykų dėl saugumo, o nepapasakojus, negaliu tikėtis ir jo palaikymo. Įtampa dėl darbo ir veiklos kartais žudanti… išsiverki viena – tik tai ir belieka, kad bent kiek emocijos atslūgtų. Jaučiuosi lyg ir turinti antra pusę, bet tuo pačiu labai vieniša. Man reikia žmogaus šalia, gyvenimo kelyje, bet ne pramogoms ar geram laiko praleidimui. Bandžiau kalbėtis su juo, bet labai atsargiai. Jis sako, kad reikia laiko vienas kitą gerai pažinti.
Matau, kad džiaugiasi, kai susitinkam, kad pasiilgsta, kad šiek tiek planuoja į priekį kartu. Per dieną skambina po keletą kartų. Bet nėra jokių žingsnių rimtesnių santykių link. Na bent aš to nematau… O man per sunku tampa tampytis vienoj vietoj…
Bet gal čia aš skubu, gal tai mano emocijos….
Merginos, kaip manote, ar praėjus 3-4 mėn normalu, kad santykiai vis dar “savaitgaliniai” ?
Net nezinau, as su savo vyru pradejom kartu gyventi, praejus metams nuo draugystes pradzios, tik tiek kad mes gal siek tiek dazniau matydavomes
Žinoma, kad normalu. Nereikia pulti į žmogaus glėbį taip greit, turi prabėgt laiko… O jis ateis tada, kai tavo partneris sugebės atspėti tave iš pusės lūpų ir nereikės slėptis, siūlau nusiraminti ir savaitgalį susitikus išsipasakoti, o ir veiklos daugiau susirast, kad negyventum vien meilėm
Na va, sakau, blaivus protas… Ačiūūū merginos!
Veiklos turiu labai daug, net kartais iš jo sulaukiu priekaištų, kad per daug dirbu. Būtent dėl to po visko grįžus namo norisi kad kažkas apkabintų… Na to emocinio artumo.
Renatukasxxx, o Jūs su vyru pradžioje gyvenote skirtinguose miestuose tiesiog dėl gyvenamos vietos, ar dėl to, kad išvykote studijuoti?
Keliu tema, nes visgi ne be pagrindo blogą nuojautą turėjau. Santykiai sugriuvo… Man liūdna, bet nežinau dėl ko labiau, ar kad buvau kvaila ir atstūmiau kitus vyrus, ištikima jam net emociškai… Gal ir būtų galima kažką dar gelbėti, bet manyje po tokio nusivylimo nebeliko pagarbos tam žmogui. Tai ir baisiausia… kad kartais santykius griauna tiesiog nesikalbėjimas ir nesupratimas… Jis vis dar žaidžia su manim, bet aš suprantu kad tai viso labo žaidimas. Nežinau ar visiškai ignoruoti ir stengti kuo greičiau ištrinti jį iš gyvenimo, ar bandyti save perlaužti, su savimi kovoti…
kokia skirybu priezastis ?
Tai jusu santykiai sugriuvo ?
Tiesą pasakius matyt yra jo priežastis ir mano. O ne viena bendra. Iš mano pusės buvo ramiai gražiai paaiškinta ko trūksta santykiuose ir kaip norėčiau tai keisti. t.y. paprašiau daugiau ir atviriau kalbėtis. Emocinio artumo ir ilgesnio laiko kartu. Iš jo pusės paaiškinimas, neva viskas gerai, nu bet gal kažko ir trūksta. Ir nors šiandien dar šiek tiek šnekėjom, bet tai jau nebe tie santykiai.. šnekėjom apie nieką. trumpai. Aš supratau tik tiek, kad jis žaidžia… neva savo iniciatyvą nenutraukia santykių, bet ir jų netęsia.
O aš nežinau kaip elgtis. Ar žaisti jo žaidimus (nors tam visai nesu nusiteikusi, gyvenime manau yra rimtesnių bėdų ir darbų) taip galbūt gelbėjant santykius, ar visgi užverti šias duris.
Na, jei jis didelio noro toliau būt su Jumis nerodo ir iš jo nejaučiat, kad esat jam svarbi ir rūpit, tada, manau neverta nei savo laiko gaišti. Jei jis tik nori gerai laiką praleisti kartais, bet nieko daugiau nemąsto su Jumis į ateitį. Galbūt jis pats nežino ko nori. Yra patogu turėt kažką, susitikt su kažkuo praleist laiką, bet rimtai būt su Jumis gal nenori, kaip Jūs, kad sakot žaidžia žaidimą kažkokį.
tai gal zeneklis koks?
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
