o kodel psichologu pagalba nepasitiki? as pati netikiu jais simta procentu, bet vis gal pasitaikys normalus, o gal pasakys ka nors naudingo.

baime padeda iveikti daznas susidurimas su ta baime.

Duosiu keletą patarimų:

1)kuo dažniau skambinkite telefonu. Visur – užsakyti picos, užsiregistruoti pas gydytoją, pasidomėti apie prekes kokioje nors parduotuvėje (pvz, susirandat visas parduotuves, prekiaujančias tarkim pėdkelnėmis, ir varot – ieškot pvz. išskirtinai smaragdo žalumo spalvos, pasiteiraujat apie gamintoją, kainą, denus ir t.t.) Skambindama atminkit – tai Jūs valdot situaciją, tai jiems reikia Jūsų kaip galimo pirkėjo/paslaugos naudotojo.

2)eikite į visokias parduotuves, klausinėkite konsultančių ko tik norite – pvz kurie šampūnai su makadamijos aliejumi, kuo jie ypatingi, kodėl taip skiriasi kainos? Nepirkite, tiesiog konsultuokitės. Vėlgi – jiems reikia Jūsų, todėl tegu neriasi iš kailio, kad liktumėt patenkinta. Galit pažaisti žaidimą – įsivaizduokite, kad turite užduotį, kad esate slapta pirkėja, ir turite įvertinti, kaip konsultantės dirba.

3)darbo pokalbiuose irgi – jiems reikia Jūsų, jie ieško žmogaus darbui. Todėl nusiteikit, kad Jūs esate geriausia, sąžiningiausia, darbščiausia ir t.t. -iausia, daug šypsokitės, daug kalbėkit, nebūkit susikausčiusi – na kas gali būti blogai? Na negausit darbo tuo kartu, bet per galvą tikrai niekas neduos. Atsiras tas darbas. Tik nosį aukščiau

del psichologu tai tikrai jie nepades 100%, pades mazdaug 40-50% vistiek visa kita bus jusu rankoj. be to ka sake ankstesne komentuotoja dar prideciau pazinciu svetaines

Seniai skaičiau didesnę nesamonę…

VISI MES TURIM TOKIŲ BAIMIŲ. VIsi iki vieno. Niekuom tu ne išskirtinė.

Nustok galvoti, kad pasaulis sukasi aplink tave, ir viskas susitvarkys.

čia tas šviestuvo efektas, kai atrodo, kad visi apkalba tave, visi mato, kaip tu jaudiniesi, kokia esi drovi, šiokia anokia ir tt. o žinai, kaip paprastai yra? visiems vienodai, nes visiems rūpi jie patys.

veltui atsisakai psichologų pagalbos. galėtum pamėginti bent į jaunimo liniją paskambinti. tik į naudą būtų.

Pirmas patarimas gal realiausias, o dėl kitų paprieštarausiu. Teoriškai, žinoma, viskas gerai ir teisingai, bet pvz. 2) esu ne kartą mačiusi temų, kur merginos ir moterys, kurios lyg ir neturi kažkokių didelių nerimo (anxiety) problemų, pasakoja, kad nejaukiai jaučiasi užeidamos į kokią prabangesnę parduotuvę, kai konsultantės stebi, klausia, kuo galėtų padėti, vaikšto iš paskos ir t.t. Velnias, aš tokių problemų neturiu, bet ir tai turbūt jausčiaus gan keistai ateidama tiesiog pasitrinti į parduotuvę ir paklausinėti konsultančių ir žinodama, kad darau tai be tikslo O čia gi žmogus, kuris bijo eiti į paskaitas… Tas pats ir dėl 3) – net gan savimi pasitikintys žmonės jaudinasi darbo pokalbiuose, ir būtų puiku, jei išeitų taip lengvai save nuteikti, kad esi geriausias ir šauniausias, bet deja…

Aš tai kažkokių konkrečių patarimų nedalinsiu, bet gal verta nors pabandyti pakalbėti su kokiu psichologu? Nes jei net darosi silpna būryje žmonių, kažkaip neturėtų taip būti.

Visi žmonės turi baimių. Ir dėstytojai, ir darbdaviai, ir kolegos, ir pardavėjai. Ir visi daugiausiai laiko skiria savo baimių ir vidinio pasaulio analizei, o ne aplinkinių. Atsakykite sau į klausimą: kiek ypač išsigandusių žmonių pati pastebėjote per paskutinį mėnesį? Taigi, tik tokia tikimybė, kad kažkas iš šono mato ir jūsų baimę. Ir tai tik tuo atveju, jei kažkas sąmoningai randa noro ir laiko gilintis. Drįsčiau spėti, kad manote, jog jūsų baimę pastebintis žmogus jus smerkia. Dabar atsakykite sau į klausimą, kokius jausmus jums sukėlė akivaizdžiai baimę jaučiantis žmogus, kurį pastebėjote? Greičiausiai supratimo, užuojautos, noro nuraminti. Tuomet ar negali būti, kodėl jūsų baimė kitiems taip pat sukelia panašius jausmus? Tokius jausmus, kurie neturi nieko bendra su smerkimu

aš irgi bijau, bet kasdien lipu per save. Baimė nedingsta, bet gyvent reikia

Tau dėl kažkokios priežasties išsivyste social anxiety, pati tokį dalyką vis dar turiu, bet dabar ji smarkiai apmažėjo. Galbūt kažkas tave sugėdino ar buvai pakliuvusi į situaciją, kuri paskatino šitam dalykui atsirasti, tik dabar tikriausiai to neatsimeni. Pati social anxiety turiu jau ilgai, bet tai pripažinau visai neseniai. Vienas iš svarbiausių žingsnių – neteisk savęs už tai, kad bijai. Nepasiduok neapykantai sau. Yra daugybė žmonių kurie bijo visai kaip ir tu. Jie bijo išeiti iš namų, lankytis parduotuvėse ar apskritai ką nors daryti, nes įsivaizduoja, kad vos išėjus iš namų žmonės dėl kažkokios priežasties juos teis, apkalbės ar iš jų juoksis.

Jei tau atrodo, kad kažkas tave apkalbinėja, reiškia kažko savyje gėdijiesi (pvz. aš gėdyjausi to, kad buvau per tyli ir nemokėjau bendrauti). Turi priimti tas ydas. Suprasti, kad niekur jos, bent jau kolkas, nedings. Po truputį statyk pasitikėjimą savimi ir stenkis kuo mažiau galvoti apie kitus, nes jie tikrai tiek daug apie tave negalvoja. Kaip ir kitos narės sakė, turi kasdien lipti per save. Nebūtinai rytoj turi daryti tai, ko labai bijai, bet pradėk nuo labai mažų dalykų. Viena nueik į kokias nors vietas, kuriose nesi buvusi, tyčia padaryk ką nors keisto. Aš, pvz, bijodavau eiti į kavines viena, todėl pradėjau į jas vaikščioti. Įšdrįsusi padaryti tai ko bijai, jausiesi labai gerai, kaip nors apdovanok save. Kai ateis suvokimas, kad kitiems tu mažai rūpi, kiti tau irgi pradės mažiau rūpėti. Visas procesas bus sunkus ir sudėtingas, gali būti, kad atrodys, kad nė kiek negerėja, bet negalima pasiduoti.

Gali apie tai pasiskaityti internete, ten pilna visokių patarimų ir informacijos. Man asmeniškai visokie pratimai mažai padėjo. Šiek tiek padėjo tai, kad keliems žmonėms pripažinau savo problemą, kadangi ilgai ją slėpiau ir apsimetinėjau, kad man viskas gerai. Padėjo palaikymas, gautas iš artimiausių žmonių, kurie mane vis įtikinėjo, kad neturėčiau gėdytis savęs ir kitų, kad jei žmonėms nepatinku, tai yra jų bėda. O jei žmonės iš tiesų tave apkalbinėja, nieko negali pakeisti. Kad ir kaip elgsies, visi nebus patenkinti, vis tiek atsiras tas, kuris apie tave kažką blogo pasakys, kažkuo užkliūsi. Nepriimk savęs per daug rimtai, užsiimk kažkuo, kad mažiau apie tai galvotum

pas pačią tokia yra baimė,bet žinau,jog nereikia būti pasaulio bamba,jog visi žiūri,galvoja,apkalba ir pan,juk grįžusi namo nesusikoncentruoji apie pašalinį asmenį ir neaptarinėji kaip jis atrodė,ką pasakė,ar tebunie nusišnekėjo,juk pamiršti,tuo labiau nieks į tave taip pat nereaguoja,faktas jog visi galvoja tik apie save.+ aš manydavau matosi jog kai bijau kalbėti ar kažką daryti,ir didesnė baimė būdavo jog pamatys kiti,kad bijau,bet žinok kiti net nemato net nepastebi.

Aš irgi turiu šią baimę, savo priežastį manau žinau.. Buvau ir esu nedrąsi, būdama nedrąsi aš kalbu tyliai ir po kiekvieno mano pasisakymo išgirstu žodį – ką? Labai trigdo normaliai gyvent, mokykloj išvis beveik nešnekėt pradėjau, dėl to beabejo ir pažymiai prastėjo, mokytojai mane tardyt pradėjo kad ko liūdna kas man yra.Mane tai dar labiau trigdo ir verčia užsidaryti savyje. Bet man taip yra tik būtent mokyklos aplinkoje, tarp mokyklos veidų, kitur jaučiuos gan gerai, stengiuos daugiau kalbėti. Gal ką nors įžvelgėt ir kokį patarimą galėtumėt duot?

Tai izvelgiu SOCIAL ANXIETY

Jooo man patinka kai žmogui su sociofobija ar nu tiesiog baime sako – eik, daryk. Jūs net neįsivaizduojat, bet tu tiesiog nesugebi. Jeigu nejautėt tai ir nesuprasit, bet gali bet kas liepti, tu tiesiog nesugebi, surasi milijonus atmazkių, kad tik nereiktų daryt. Jūs neįsivaizduojat kiek situacijų yra buvę, kai žinai, kad reikia eiti ir daryti ir negali, tiesiog nesugebi, ir drebi ir pykina ir svaigsta viskas ir net iki ašarų…tu tiesiog negali. Ir taip, geriausias sprendimas aišku lipti per save, bet kaip tai padaryti kai baimė yra didesnė už norą.

Šiuo atveju reikia tvarkytis su savimi, rasti tą problemą nuo kurios viskas prasidėjo ir ją sunaikinti.

Vat būtent, kad aš tai įsivaizduoju. Augau šeimoje, kur tėvas turėjo milžinišką žmonių baimę. Kasryt į darbą eidamas apsividuriuodavo, reikėdavo skambinti telefonu – skambindavo mama. Į parduotuvę iš viso gal porą kartų tėra įkėlęs koją. Ir nelaimei aš tą džiaugsmą paveldėjau. Galiu pasakyti – man tikrai padėjo mano aprašyti patarimai. Aš juos susigalvojau pati. Ir žinot ką? Aš dabar kaip tankas per visas užkardas einu Nieko nebebijau. Pradžioje taip – inkšti, ieškai atmazkių, lipi per save, kiekvienas iššūkis ”po prakaitu”. Bet su kiekvienu kartu vis lengviau, nes tavęs tikrai niekas nesiruošia skriausti. Aš nesakau, kad tai lengva.

Aš labai džiaugiuosi už jus Deja ne visi turi tiek užsispyrimo