Merginos, man zeme slysta is po koju…. Sestadieni issiskyriau su vaikinu, sekmadieni jis is nevilties visa diena gere… Vakar atejo iki manes pasneket, prase atleidimo, zadejo pasitaisyti, nebekartoti buvusiu klaidu, as sakiau, jog juo visiskai nebepasitikiu ir nebent kai matysiu, jo pasitaisymo rezultata tada galesim taikytis ir atversti nauja mudvieju santykiu lapa. Jis zadejo pasitaisyt, vakar vos ne visa nakti prabendravome zinutemis, noriu tiketi, kad pasitaisys, bet tuo paciu mane ir kazkas stabdo… Esme tame, kad jis daznai sneka apie savizudybe, ta prasme, jeigu as ji paliksiu ir nebesuteiksiu jam antro sanso jis prigers vaistu ir iseis kur nors, kur jo niekas nerastu ir taip mirs… Siandien ryta su juo vel pradejome bendrauti zinutemis ir as jam parasiau, kad nezinau ar sugebesiu atleisti, nes pasitikejimo nebera. Jis man atrase: ”apgavai mane, gerai, ate”. Turiu baisiai bloga nuojauta, nuo 9h ryto jam skambinau gal 50 kartu- nekelia, rasiau- neatraso. Bijau, kad jis galejo sau ka nors blogo pasidaryt…. Jeigu jis ka nors pasidare as nebegalesiu taip gyvent…mane visa gyvenima sazine griaus…as nebegalesiu kurt nauju santykiu. Dieve…man stogas jau vaziuoja, ka daryt…padariau klaida, matyt, parasius ta zinute