Sveikos, merginos! ne kartą ir ne du kreipiausi į jus pagalbos, tačiau šis kartas, ko gero, man pats sunkiausias…

Esu vienturtė. Santuokoje tėvai gyvena jau kažkur 23 metus. Būdavo ir pykčių, ir nervų, bet paskutiniais mėnesiais gyvenimas ryškiai pablogėjo… tėvas (net nesinori jo vadinti tėčiu :/) amžinai piktas, visada keliasi, tipo jis čia už visus svarbesnis (nors mano akimis žiūrint jis paprasčiausias lepšis), žinot kaip būna tie “ereliai”, kurie žemiau smakro nemato? Tai va, susipažinkit, mano “mylimiausiasis tėtukas”. Ačiū Dievui, jis bent rankos prieš mus nekelia, bet tie jo riksmai.. Nelaukiu 5val vakaro vien todėl, kad žinau jog grįš iš darbo ir vėl rėks, pyksis.. Mama užsiminė jam apie skyrybas, o jis tik nuvėlė, kad savo dalį parduos, o namą, kitus pastatus (žodžiu viską, kas priklauso mamai) paleis pelenais. Vakar mirė mamos geriausia draugė, o jis tik ironiškai pasakė “Nu ką, nebėr Aldonos, ane?”, ir į pašarvojimus, ar tuo labiau laidotuves eiti nė nesiruošia.. Negaliu žiūrėt kaip mamai skaudu, visokios baisios mintys lenda į galvą, dar neseniai užsiminė “kad tik neužmuštų jei protas pavažiuos”.. Tikiuosi supratote, kad situacija tikrai rimta. Panos, ką daryt?? Į JOKIAS KALBAS JIS NESILEIDŽIA!

P.S. man NEREIKIA jūsų paguodos, ar sumautos nuomonės, jog čia maždaug mano problemos, aš ir turiu jas spręsti. Man reikia tik jūsų NAUDINGŲ PATARIMŲ. Nes jei žinočiau ką daryt – neklausčiau, o į verkiančią mamą žiūrėt jau nebegaliu. Iš anksto ačiū.