Galbūt sulauksiu patarimų ką daryti, nes šiuo metu esu labai pasimetusi.. Atsitiko taip, kad gavau labai netvarkingą kambariokę. Kai atsikrausčiau pasibaisėjau, bet ji tame kambaryje gyvena jau šeštus metus. Vis tikėjausi kad susipras, pradės tvarkytis. Akivaizdžiai tvarkausi prie jos, valau dulkes, stalą. Ji nekreipia dėmesio. Jos daiktai mėtosi po visą kambarį.. nešvarios kojinės guli dienų dienas, numestos pėdkelnės, kiti drabužiai. Nešvarūs indai kaupiasi ant grindų, puodeliuose rūgsta neišgertos arbatos. Lovos niekada nekloja, patalynės nesikeičia. Po jos daiktus vaikšto tarakonai, prašo kad juos užmušinėčiau, nes pati jų bijo. Gyvena kaip gyvūnas, iš kambario niekur neina, į namus negrįžta. Visą savo laiką skiria mokslams. Jei gaminuosi ką nors valgyti, ateina su lėkšte ir sako kad pavaišinčiau ir ją (visada pavaišinu, nes esu išauklėta kad reikia dalintis) tačiau jei ji valgo savo saldumynus/sausainius, man niekada nepasiūlo. Tiesiog atrodo, kad ji galvoja jog taisykles nustato ji, nes yra vyresnė. Erzina tai, jog ji pastoviai šneka, nes neturi jokių draugių, su kursiokėm nebendrauja. Be sustojimo man pasakoja savo bėdas ir problemas, visada nusiteikus pesimistiškai. Nenoriu su ja bendrauti, norėčiau išsikraustyti, bet neturiu tokių galimybių. Dėl to kambaryje stengiuosi būti kuo mažiau. Daug laiko praleidžiu bibliotekoje, mieste. Man nemalonu būti tokiame kambaryje, tiesiog nejauku. Jaučiuosi nepatogiai, svetima. Suprantu kad per 3mėn turėjau priprasti prie kitokio gyvenimo, bet negaliu. Jaučiuosi siaubingai. Nors kiekvieną savaitgalį grįžtu į namus, bet kai ateina sekmadienis, norisi verkti, nes vėl teks grįžti į tą kambarį. Patarkit kaip man elgtis, ką daryti. Esu jai gražiai sakius ir užsiminus ne kartą, kad gyvenam šiukšlyne, ji į tai nereaguoja. Tiesiog užsideda ausinukus, pradeda mane ignoruoti ir toliau mokosi..