Artėja šventės… Tuo metu visad liūdna. Kodėl? Nes šaltuoju metų laiku ypač susimąstai apie šilumą. Ne, ne apie radiatorius ar šildymo sąskaitas, o apie vidinę šilumą, t. y. apie tai, kas šildo viduje. Būtent – visus brangius žmones. Liūdna todėl, kad daug tų, kurie man kažką reiškė, išėjo. Nei vieno pati nevariau, visi jie patys savaime išėjo. Tačiau tie, kurie man buvo brangūs, išsinešė ir dalelę manęs. Tiems žmonėms aš ypatingai stengiausi būti gera. Bet… Kiekvienąkart vis įsitikinu, kad žmonėms vis dėlto gerumo nereikia. Geri niekam nereikalingi. Tad kai po dalelę netenki savęs, – darosi vis sunkiau, ir sunkiau. Dažnai jauti lyg kažko trūktų, lyg ilgėtumeis kažko… Blogiausia žmogui – kai per daug kitais pasitiki, kai per daug ir per greitai prisiriši, pripranti. Kai patiki, kad viskas gali būti geriau, kad gyvenimas gali būti gražesnis… Kad tos tuščios vietos gali būti užpildytos. Ech, tas žmogaus naivumas! Va jis dažnai ir pražudo. Gal ne galutinai, bet laiko atsitiesti vis dėlto prireikia. Dar ir dar kartą…

Melas, žinoma, yra liūdnas dalykas (kaip ir neištęsėti pažadai), bet dar liūdniau yra tai, kad žmonės nemąsto, ką sako ir nesusimąsto, kad pasakyti žodžiai kitam galbūt yra svarbūs. Kai nepažadi ar nepasakai – tai ir neskauda. Bet kiek tų žodžių išsakyta, kiek pažadų neištęsėta…

Kai plauki pasroviui, to galbūt nesureikšmini, bet kai įsigilini… Liūdna, oi, liūdna darosi gyventi. Ir, atrodo, kad nieko tikro nėra pasauly. Kad viskas vis tik melas, apgaulė. Kad tai tik burbulas, kuris tuoj pat, bet kurią akimirką, gali imti ir susprogti. Todėl geriau, kai nesvajoji, kai atsiriboji, kai nieko nebeįsileidi. Nes taip geriau. Nes taip mažiau skauda. O kartais norisi tiek daug pakeisti, bet nėra ne tik jėgų, – nėra ir galimybių. Dažniausiai nė neįmanoma. Nes nebus jau niekad taip, kaip buvo.

Ir vėl belieka tik prisiminimai. Ir dažniausiai – tik vienoje širdyje. Ilgesys ir nuoskauda – jausmai, kurie greit nesitraukia. Jie seka tave, blaško mintis, net ir lengviausiai užmiegančiam sukelia nemigą. Taip lengvai niekas neužsimiršta. Viskas, ką norisi išbraukti iš gyvenimo, persekioja, įsikūnija net ir į paprasčiausius kasdienius vaizdus ar garsus. Viskas sukelia nostalgiją. Dvasia tampa nerami, ji vis blaškosi, vis ieško, vis kažko ilgisi… Tik jos nesiilgi niekas. O viskas žeidžia, duria vis labiau. Sunku gyventi, bet nėra kur pasidėti. Gyvenimas taip ir slenka. Džiaugsmas, skausmas, sėkmė, nesėkmė, dar didesnis skausmas… Ir visa tai reikia iškęsti savyje. Paverki kiekvieną dieną… Mėnesį. Pasidaro truputį geriau. Judi į priekį. Pamoka aiški – pasitikėti negalima ir brangiausiais. Bet ir vėl po tam tikro laiko patiki. O veltui… Žmonės ateina, išeina, nebegrįžta, pamiršta. Lyg niekur nieko. Išeina žodžio netarę. O kad viskas būtų taip lengva ir man… Juk, atrodo, žmogus toks menkas, o kiek kartais jam tenka iškentėti! Kentėti dažniausiai net neverta. Net ir pats tai žinai, tik nieko negali sau padaryti. Pasidžiaugi tik už tuos, kuriems viso to netenka patirti (su mažu pavydu), kurie gali į viską žvelgti lengvai…

Blogai tokiems žmonėms kaip man, nes jie dažnai viduje išgyvena mažas pasaulio pabaigas, po kurių dar reikia ir gyventi.

Iškart atsakau jums į klausimą: taip aš visiškai apgailėtinas žmogus.